Apie liberalus, švietimo reformą ir trėmimų sukaktį

Andrius Navickas

Ar susivienys Lietuvos liberalios partijos? Ar vykdoma aukštojo mokslo reforma garantuos studijų kokybės pokytį? Kodėl lietuviai nori kuo greičiau pamiršti skaudžius tautos praeities puslapius? Apie visa tai šioje apžvalgoje.

Visi Lietuvos liberalai — vienykitės?

Liberalų sąjūdžio suvažiavimas nutarė siekti Lietuvos liberalių jėgų vienybės ir kurti stiprų liberalių jėgų bloką. Konstatuota, kad tai, jog įvairios partijos Lietuvoje savo pavadinimuose sieja save su liberalia tradicija, kelia sumaištį rinkėjų galvose ir kompromituoja liberalias idėjas. Petro Auštrevičiaus vadovaujama partija nusprendė kviesti į derybas liberalcentristus ir socialliberalus, bet ne liberaldemokratus, kuriems esą svetimos liberalios idėjos.

Liberalų sąjūdžio iniciatyva nėra visai netikėta. Po to, kai ši partija itin prastai pasirodė per Savivaldybių rinkimus, pradėta garsiai kalbėti, jog reikia nestandartinių sprendimų. Kalbėta apie liberalų ir konservatorių suartėjimo ar net susiliejimo galimybę. Abi partijos priklauso opozicijai, be to abiejų partijų vadovai artimi bičiuliai. Tačiau pastaraisiais mėnesiai liberalų ir konservatorių santykiai akivaizdžiai šalo. Ypač po to, kai liberalai parėmė Juozo Imbraso kandidatūrą į Vilniaus merus. Na, o kai apie suartėjimą su konservatoriais prabilo Valentino Stundžio vadovaujami krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdžiui iškilo pavojus likti vieniša sala politinėje jūroje.

Kita vertus, Liberalų sąjūdžio ištiesta ranka Naujajai sąjungai bei liberalcentristams, regis, nustebino šių partijų vadovus. Dar šių metų pradžioje liberalai griežtai atmetė socialliberalų kvietimą artimiau bendradarbiauti. Na, o liberalų santykiai su liberalcentristais primena katės ir šuns bendravimą. Abiejų partijų atstovai nepraleidžia nei vienos progos įspirti vieni kitiems. Formuojant valdančiąsias koalicijas Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje liberalai ir liberalcentristai buvo aršiausi oponentai. Nenuostabu, kad kol kas tiek socialliberalai, tiek liberalcentristai atsargiai vertina Liberalų sąjūdžio iniciatyvą ar net įtaria, jog tai viešųjų ryšių triukas. Vienas iš liberalcentristų vadovų Algis Čaplikas, komentuodamas LS pareiškimą, sakė: „Niekas netrukdo sūnums palaidūnams grįžti namo.” Suprask, LS galėtų prisijungti prie liberalcentristų, bet ne atvirkščiai. Na, o socialliberalų vadovas Artūras Paulauskas siūlė pirmiausia išsiaiškinti, ar tikrai visos trys partijos gali sutarti dėl vienos politinės vizijos.

Ar realu, kad liberalai, liberalcentristai ir socialliberalai susivienys? Artimiausiu metu – ne. Štai socialliberalai net nepasirašė partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos, kurio aktyvūs propaguotojai buvo liberalai. Svarbiausia kliūtis suartėjimui – politikų ambicijos. Visose trijose partijose labai daug žmonių, kurie nori vadovauti ir nemėgsta dirbti komandoje. Jei stebuklingu būdu išnyktų priešiškumas tarp P. Auštrevičiaus ir A. Zuoko, tai visai nereiškia, kad A. Paulauskas sutiktų būti eiliniu naujo politinio darinio nariu. Beveik prieš dešimt metų jau buvo kuriamas Naujosios politikos blokas ir šios pastangos turėjo tikrai liūdnų politinių padarinių Lietuvai. Bijau, kad ne geresnės ir Naujosios politikos II bloko perspektyvos.

Aukštojo mokslo reforma ar „reforma”

Ketvirtadienį po ilgų ir audringų diskusijų penkios parlamentinės partijos visgi pasirašė susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos. Ilgiausiai dvejojo Valstiečiai liaudininkai, kurie prie socialdemokratų, konservatorių, liberalcentristų, liberalų ir Pilietinės demokratijos partijos prisijungė tik paskutinę akimirką. Susitarimą atsisakė pasirašyti socialliberalai, liberaldemokratai ir darbiečiai. Griežčiausią kritiką išsakė liberaldemokratų pirmininkas Rolandas Paksas, pasak kurio, susitarime siūlomi nuostatai ne tik prisidės prie padėties aukštajame moksle gerėjimo, bet suduos skaudų smūgį studentams ir praktiškai įves Lietuvoje mokamo aukštojo mokslo sistemą. Priešinga Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pozicija, kuris neslėpė džiaugsmo dėl susitarimo pasirašymo ir tikino, jog pagaliau procesas pajudėjo iš mirties taško.

Kokias permainas aukštojo   mokslo sistemoje skatina partijų susitarimas ir kodėl jis kelia tiek aistrų? Politinės partijos susitarė, jog aukštojo mokslo sistemoje reikalingos permainos, pirmiausia, būtina pagerinti studijų kokybę. Todėl bus didinama aukštųjų mokyklų autonomija, kitų metų valstybės biudžete bus numatyta daugiau lėšų švietimo sistemai, o nuo 2008 metų visi studentai turės mokėti už aukštąsias studijas. Susitarimo rengėjų tvirtinimu, numatyti žingsniai stiprins tiek dėstytojų, tiek studentų atsakomybę. Kritikai tvirtina, jog mokamos studijos taps dar viena paskata migracijai, pavyzdžiui, į Airiją, kur aukštosios studijos nemokamos.

Prisipažįstu, sunku nuspręsti kurios pusės argumentai svaresni. Reformų aukštajame moksle būtinai reikia. Tačiau ar partijų susitarimas nėra tik reformų karikatūra, užtrenkianti duris mažiau turtingiems, bet gabiems jaunuoliams? Ar tikrai galima pagerinti studijų aukštosiose mokyklose kokybę, radikaliai nereformavus šių institucijų, bent jau, pakeistus dabartinę  akademinę  nomenklatūrą? Klausimų kol kas kur kas daugiau nei atsakymų.

Tikrovė, kurią norima ignoruoti

Birželio 14 dieną paminėjome skaudžią masinių trėmimų sukaktį. Seimas tradiciškai surengė iškilmingą posėdį, kuriame Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas emocingai kalbėjo apie tai, jog sovietinė okupacija suluošino lietuvių tautą. Sunku patikėti kalbėtojo nuoširdumu, žinant, kad sovietmečiu jis gyveno patogiai prisitaikęs prie okupacinio režimo. Deja, jau tapo įprasta, kai buvę komunistų partijos veikėjai graudena apie tremtinių ar partizanų godas. Bent jau pirmiausia atsiprašytų. Tačiau susidaro įspūdis, kad sąžinės priekaištai dėl uolios tarnystės okupacinėse struktūrose jų nekamuoja.

Sunku suprasti ir prezidentą Valdą Adamkų, kuris per trėmimų minėjimą jautriai kalba apie mūsų tautos praeities žaizdas, bet kartu priduria, jog nerealu išreikalauti iš Rusijos kompensacijos. Jei prezidentas susitaiko su neteisybe, tai kodėl Rusijai turėtų skaudėti galvą dėl jos? Dar liūdniau, jog prezidentas  lengva ranka dalija aukščiausius valstybės apdovanojimus abejotinos praeities asmenims už kontroversiškus nuopelnus. Apie tai praėjusią savaitę priminė ir Seimo narys Saulius Pečeliūnas, kuris dar kartą paragino prezidentą atšaukti apdovanojimus, suteiktus su KGB susijusiems asmenims. Deja, veikiausiai tikrai tų apdovanojimų niekas neatšauks, nes, nors ir pripažįstama, kad buvome okupuoti, tačiau realiai kolaboravimas yra vertinamas kur kas labiau nei pasipriešinimas okupacijai. Kaip taikliai viename interviu pabrėžė buvęs politinis kalinys kunigas Julius Sasnauskas: „Susidaro įspūdis, kad paminklai tremtiniams ir partizanams Lietuvoje statomi, ne tam, kad juos atsimintume, bet tarsi norint atsisveikinti su ta tikrove ir ją užmiršti.”

Beje, siūlau eksperimentą – peržiūrėkite dabartinių Seimo narių, ministrų, jų patarėjų bei viceministrų biografijas. Ar atrasite daugiau buvusių kolaborantų ar rezistentų?