Apsnūdę Lietuvos politikai
Andrius Navickas
Estai drąsesni už lietuvius?
Gegužė Lietuvoje prasidėjo
neraminančiomis žiniomis iš Estijos, kur vyko pirmosios Baltijos valstybėse per
Nepriklausomybės laikotarpį riaušės.
Estijos valdžia neišsigando Kremliaus šantažo ir laikėsi tvirtai. Panašu, jog
būtent šis tvirtumas sąlygojo tai, kad riaušės neišplito po visą Estiją ar net
visas Baltijos valstybes. Nors paprastai estai vadinami flegmatiškiausiais
baltais, tačiau šį kartą Lietuvos valdžia elgėsi tarsi apsnūdusi. Lenkijos ir Latvijos valstybių vadovai reagavo
kur kas greičiau ir griežčiau nei Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, o kai
kurie Lietuvos politikai net pradėjo samprotauti, jog esą estams nereikėjo
erzinti Rusijos. Tiesa, kai Estiją garsiau pradėjo remti Vakarų valstybės,
drąsesni tapo ir lietuviai. Šiandien Lietuvos politinis elitas vieningai
piktinasi, jog Kremlius nederamai elgiasi su Estija. Tačiau kalbėti lengviau nei veiksmu paremti kaimynus. Deja, kaip į
sieną atsimušė tiek Piliečių Santalkos, tiek kai kurių jaunimo politinių
organizacijų siūlymas ne tik deklaruoti paramą Estijai, tačiau sekti ir šios
šalies pavyzdžiu, demontuojant sovietinės okupacijos liekanas Lietuvoje.
Ne viename Lietuvos mieste iki
šiol stovi monumentai okupacinei sovietų kariuomenei. Sovietinei simboliai
puošia Vilniaus centre esantį Žaliąjį tiltą, o bene didžiausias Vilniuje
paminklas yra skirtas su sovietais kolaboravusiam rašytojui Petrui Cvirkai.
Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia nedrįsta judinti šių objektų. Regis, baiminamasi
ne tik Rusijos reakcijos, tačiau didžiulis vaidmuo tenka ir tam, kad absoliuti
dauguma dabartinio Lietuvos politinio elito yra įsišakniję sovietinėje
praeityje. Nukelti nuo pjedestalo P. Cvirką – tolygu suabejoti Algirdo
Brazausko nuosekliai skleista pasakėle apie tai, jog lietuviai komunistai
sovietmečiu dirbo Lietuvai.
„Naujoji kairė“ – senas vynas
naujuose vynmaišiuose?
Tarptautinės darbo dienos
minėjimas Lietuvoje praėjo be didesnio
sujudimo. Profsąjungų atstovai tradiciškai surengė išgertuves Rumšiškės.
(Niekaip nesuprantu, ką jos turi bendro su darbininkų solidarumu?) Na, o
Vilniuje savo manifestą paskelbė jaunų žmonių grupė, pasivadinusi „Naująja
kaire“. Šie jauni žmonės tvirtina, kad bandys įrodyti, jog būti kairiuoju – tai
nereiškia garbinti sovietinę praeitį ar ilgėtis komunizmo. Manifeste taip pat
pabrėžiama, kad Lietuvoje iš esmės nėra socialinio solidarumo, vargstančių
apsaugos idėjas realiai ginančių politinių partijų. Esą lietuviški
socialdemokratai – tai stambaus kapitalo gynėjų partija.
„Naujosios kairės“ manifestą
pasirašė grupė gana aktyviai Lietuvos intelektualiniame gyvenime dalyvaujančių
intelektualų. Nors galima sveikinti jų norą žvelgti ne į Rytus, bet į Vakarus,
kartu tenka pripažinti, kad jų manifestas – tai tuščių deklaracijų kratinys.
Taip pat telieka apgailestauti, jog „naujieji kairieji“ daugiau kritinių iečių
paleido į esą konservatyvios krikščionybės pusę nei į vartotojiškos visuomenės
blogybes. Esu įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje reikalinga intelektuali
diskusija apie tai, kokią atsakomybę už viešuosius reikalus turi prisiimti
valstybė, apie tai, kaip pažaboti oligarchų savivalę, deja, vietoj to, minėto
Manifesto autoriai leidžiasi į
abstrakčią kovą su seksimu, homofobija ir, ypač gaila, tradicinėmis
šeimos vertybėmis.
Vyriausybės ataskaita – tik
formalumas?
Svarbiausiu praėjusios savaitės
įvykiu turėjo tapti metinė Vyriausybės ataskaita. Ją Seime per 20 minučių
perskaitė premjeras Gediminas Kirkilas. Tiek jis, tiek kiti Vyriausybės nariai
atsakė į Seimo narių klausimus ir... iš esmės nieko nepaaiškėjo. Lyginant
Prezidento ir Premjero metinius pranešimus, susidaro įspūdis, kad abu politikai
gyvena skirtingose valstybėse. Premjeras neatsakė praktiškai nei į vieną
Prezidento kritinę pastabą, bet pabėrė daugybę skaičių, kurie esą turėtų
įrodyti, jog Lietuvoje gyvenimas sparčiai gerėja. Vyriausybės ataskaitoje
akivaizdžiai vengta sudėtingų klausimų svarstymo. Pavyzdžiui, emigracija,
korupcija, didžiuliai regioninei skirtumai, socialinė atskirtis. Tai
originaliai paaiškino pats Premjeras – esą jis atsiskaitė už nuveiktus darbus,
o ne už likusias problemas. Tačiau, ką tokiu atveju reiškia ataskaitos frazės
apie esą vykdomas veiksmingas priemones kovoje su korupcija arba apie rūpestį
žmonių gyvenimu?
Valdančioji mažuma Seime,
natūralu, negailėjo G. Kirkilo ataskaitai liaupsių. Konservatoriai. libdemai ir
liberalai – kritikos. Darbiečiai ir socialliberalai kažką numykė ir bandė
išvengti nuomonės apie tai, ką kalbėjo G. Kirkilas. Šias partijas galima
suprasti, nes jos vis dar nėra apsisprendusios dėl savo ateities. Pavyzdžiui,
socialliberalai eilinį kartą pareiškė, jog neatmeta galimybės prisijungti prie
dabartinės valdžios, o darbiečiai vis dar neapsisprendžia, kiek turėtų
palaikyti dabartinės Vyriausybės veiksmus.
Taigi, galime konstatuoti, kad
Vyriausybės ataskaita netapo svarbiu politiniu įvykiu Lietuvoje. Premjeras
atliko savo pareigą, Seimo nariai išklausė – formalumas įvykdytas,
A. Pocius nusipelnė gyventi
geriau?
Dabartinis Valstybės saugumo
departamento vadovas Arvydas Pocius nesiliauja stebinęs ir toliau. Praėjusią
savaitę paaiškėjo, kad jis skubiai privatizavo tarnybinį butą ir tokiu būdu,
preliminariais skaičiavimais, „uždirbo“ mažiausiai 300 tūkstančių litų. Regis,
A. Pocius paprasčiausiai bando
susitvarkyti savo materialinį gyvenimą. Jo elgesys neabejotinas akibrokštas.
Tačiau jau įprasta, jog jam leidžiama daugiau nei kitiems. Štai ir vėl
Prezidentas, kuris daugiau nei pusmetį akivaizdžiai remia minėtą pareigūną,
paprašytas viešai pakomentuoti A. Pociaus veiksmus, labiausiai piktinosi
tarnybinių butų egzistavimu, o VSD vadovų veiksmų nesiėmė vertinti, nes esą jie
veikiausiai teisėti. Primenu, jog panašiai Prezidentas reagavo ir į Turniškių
skandalą, į kurį buvo įsivėlę du jo patarėjai.