Apsnūdę Lietuvos politikai

Andrius Navickas

Estai drąsesni už lietuvius?

Gegužė Lietuvoje prasidėjo neraminančiomis žiniomis iš Estijos, kur vyko pirmosios Baltijos valstybėse per Nepriklausomybės laikotarpį  riaušės. Estijos valdžia neišsigando Kremliaus šantažo ir laikėsi tvirtai. Panašu, jog būtent šis tvirtumas sąlygojo tai, kad riaušės neišplito po visą Estiją ar net visas Baltijos valstybes. Nors paprastai estai vadinami flegmatiškiausiais baltais, tačiau šį kartą Lietuvos valdžia elgėsi  tarsi apsnūdusi. Lenkijos ir Latvijos valstybių vadovai reagavo kur kas greičiau ir griežčiau nei Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, o kai kurie Lietuvos politikai net pradėjo samprotauti, jog esą estams nereikėjo erzinti Rusijos. Tiesa, kai Estiją garsiau pradėjo remti Vakarų valstybės, drąsesni tapo ir lietuviai. Šiandien Lietuvos politinis elitas vieningai piktinasi, jog Kremlius nederamai elgiasi su Estija.  Tačiau kalbėti lengviau nei veiksmu paremti kaimynus. Deja, kaip į sieną atsimušė tiek Piliečių Santalkos, tiek kai kurių jaunimo politinių organizacijų siūlymas ne tik deklaruoti paramą Estijai, tačiau sekti ir šios šalies pavyzdžiu, demontuojant sovietinės okupacijos liekanas Lietuvoje.

Ne viename Lietuvos mieste iki šiol stovi monumentai okupacinei sovietų kariuomenei. Sovietinei simboliai puošia Vilniaus centre esantį Žaliąjį tiltą, o bene didžiausias Vilniuje paminklas yra skirtas su sovietais kolaboravusiam rašytojui Petrui Cvirkai. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia nedrįsta judinti šių objektų. Regis, baiminamasi ne tik Rusijos reakcijos, tačiau didžiulis vaidmuo tenka ir tam, kad absoliuti dauguma dabartinio Lietuvos politinio elito yra įsišakniję sovietinėje praeityje. Nukelti nuo pjedestalo P. Cvirką – tolygu suabejoti Algirdo Brazausko nuosekliai skleista pasakėle apie tai, jog lietuviai komunistai sovietmečiu dirbo Lietuvai.

„Naujoji kairė“ – senas vynas naujuose vynmaišiuose?

Tarptautinės darbo dienos minėjimas Lietuvoje praėjo be  didesnio sujudimo. Profsąjungų atstovai tradiciškai surengė išgertuves Rumšiškės. (Niekaip nesuprantu, ką jos turi bendro su darbininkų solidarumu?) Na, o Vilniuje savo manifestą paskelbė jaunų žmonių grupė, pasivadinusi „Naująja kaire“. Šie jauni žmonės tvirtina, kad bandys įrodyti, jog būti kairiuoju – tai nereiškia garbinti sovietinę praeitį ar ilgėtis komunizmo. Manifeste taip pat pabrėžiama, kad Lietuvoje iš esmės nėra socialinio solidarumo, vargstančių apsaugos idėjas realiai ginančių politinių partijų. Esą lietuviški socialdemokratai – tai stambaus kapitalo gynėjų partija.

„Naujosios kairės“ manifestą pasirašė grupė gana aktyviai Lietuvos intelektualiniame gyvenime dalyvaujančių intelektualų. Nors galima sveikinti jų norą žvelgti ne į Rytus, bet į Vakarus, kartu tenka pripažinti, kad jų manifestas – tai tuščių deklaracijų kratinys. Taip pat telieka apgailestauti, jog „naujieji kairieji“ daugiau kritinių iečių paleido į esą konservatyvios krikščionybės pusę nei į vartotojiškos visuomenės blogybes. Esu įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje reikalinga intelektuali diskusija apie tai, kokią atsakomybę už viešuosius reikalus turi prisiimti valstybė, apie tai, kaip pažaboti oligarchų savivalę, deja, vietoj to, minėto Manifesto autoriai leidžiasi į  abstrakčią kovą su seksimu, homofobija ir, ypač gaila, tradicinėmis šeimos vertybėmis.

Vyriausybės ataskaita – tik formalumas?

Svarbiausiu praėjusios savaitės įvykiu turėjo tapti metinė Vyriausybės ataskaita. Ją Seime per 20 minučių perskaitė premjeras Gediminas Kirkilas. Tiek jis, tiek kiti Vyriausybės nariai atsakė į Seimo narių klausimus ir... iš esmės nieko nepaaiškėjo. Lyginant Prezidento ir Premjero metinius pranešimus, susidaro įspūdis, kad abu politikai gyvena skirtingose valstybėse. Premjeras neatsakė praktiškai nei į vieną Prezidento kritinę pastabą, bet pabėrė daugybę skaičių, kurie esą turėtų įrodyti, jog Lietuvoje gyvenimas sparčiai gerėja. Vyriausybės ataskaitoje akivaizdžiai vengta sudėtingų klausimų svarstymo. Pavyzdžiui, emigracija, korupcija, didžiuliai regioninei skirtumai, socialinė atskirtis. Tai originaliai paaiškino pats Premjeras – esą jis atsiskaitė už nuveiktus darbus, o ne už likusias problemas. Tačiau, ką tokiu atveju reiškia ataskaitos frazės apie esą vykdomas veiksmingas priemones kovoje su korupcija arba apie rūpestį žmonių gyvenimu?

Valdančioji mažuma Seime, natūralu, negailėjo G. Kirkilo ataskaitai liaupsių. Konservatoriai. libdemai ir liberalai – kritikos. Darbiečiai ir socialliberalai kažką numykė ir bandė išvengti nuomonės apie tai, ką kalbėjo G. Kirkilas. Šias partijas galima suprasti, nes jos vis dar nėra apsisprendusios dėl savo ateities. Pavyzdžiui, socialliberalai eilinį kartą pareiškė, jog neatmeta galimybės prisijungti prie dabartinės valdžios, o darbiečiai vis dar neapsisprendžia, kiek turėtų palaikyti dabartinės Vyriausybės veiksmus.

Taigi, galime konstatuoti, kad Vyriausybės ataskaita netapo svarbiu politiniu įvykiu Lietuvoje. Premjeras atliko savo pareigą, Seimo nariai išklausė – formalumas įvykdytas,

A. Pocius nusipelnė gyventi geriau?

Dabartinis Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius nesiliauja stebinęs ir toliau. Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad jis skubiai privatizavo tarnybinį butą ir tokiu būdu, preliminariais skaičiavimais, „uždirbo“ mažiausiai 300 tūkstančių litų. Regis, A. Pocius paprasčiausiai  bando susitvarkyti savo materialinį gyvenimą. Jo elgesys neabejotinas akibrokštas. Tačiau jau įprasta, jog jam leidžiama daugiau nei kitiems. Štai ir vėl Prezidentas, kuris daugiau nei pusmetį akivaizdžiai remia minėtą pareigūną, paprašytas viešai pakomentuoti A. Pociaus veiksmus, labiausiai piktinosi tarnybinių butų egzistavimu, o VSD vadovų veiksmų nesiėmė vertinti, nes esą jie veikiausiai teisėti. Primenu, jog panašiai Prezidentas reagavo ir į Turniškių skandalą, į kurį buvo įsivėlę du jo patarėjai.

G. Kirkilas teigė, jog veikiausiai A. Pocius pasielgė netinkamai. Tačiau nei jis, nei kiti politinio elito atstovai kažkodėl nepasivargino imtis konkrečių veiksmų, jog A. Pociaus padaryta žala valstybei (juk pusvelčiui nupirktas mūsų visų turtas) būtų atlyginta. Gal naujas butas – kompensacija A. Pociui, jog šis tvirtai laikėsi įsikibęs į savo postą?