Menininkų elitas visuomenei atsilygina arogancija

Vladas Krivickas

Padėtis visuomenėje ir finansinės galimybės yra vieni reikšmingiausių žmogaus vertinimo kriterijų mūsų visuomenėje. Galima daug kalbėti apie išlygas ir išimtis, tačiau bendrieji individo vertės kriterijai — patinka tai kam ar ne — yra būtent tokie.

Labiausiai vertinami tie, kurie gali pasigirti ir statusu, ir turtais. Užtat netrūksta atvejų, kai turtingi asmenys veržiasi į kino ar televizijos ekranus, trokšdami tapti aktoriais ar laidų vedėjais. Pasisotinus pinigais, ima stigti garbės. Ir atvirkščiai: įgijus padėtį visuomenėje ir išgarsėjus, natūraliai kyla klausimas — kodėl, jei taip garbinate mano talentus, už juos nenorite mokėti?

Iki laimėdami ,,Oskarus”, nemažai kino aktorių vos suduria galą su galu, neretai filmuojasi už grašius ar ilgą laiką negauna jokių vaidmenų. Tačiau vos į rankas pakliūva kitą pakopą visuomenės sluoksnių piramidėje žyminti statulėlė, tokio aktoriaus vertė rinkoje smarkiai pakyla ir jis anksčiau ar vėliau iš prodiuserių sulaukia finansinio paskatinimo.

Na, bet laikas iš Holivudo nusileisti ant (Lietuvos) žemės. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, paveldėtas ne tik pasenęs sovietinis Baudžiamasis kodeksas, bet ir tokie dalykai kaip žmonių mentalitetas, prietarai ir giluminės kultūrinės vertybės.

Vienas keisčiausių dalykų, kurie tuo pat metu mūsų šaliai daug padėjo, bet ir daug kuo trukdė, yra sovietmečiu klestėjusi didelė pagarba vadinamajai inteligentijai, rašytiniam žodžiui, literatūrai, menui apskirtai bei menininkams. Nemaža dalis pastarųjų laikėsi ,,vidinės emigracijos” pozicijos, kai rašė viena, bet galvojo kita, o gudrūs ir solidarūs skaitytojai tokiame tekste sugebėdavo įžvelgti reikiamas potekstes.

Nemažai kultūros ir meno žmonių dalyvavo nepriklausomybės atkūrime, tad visai suprantama, kad jis nusipelnė didelės dalies visuomenės pagarbos. Kita vertus, komunistinės ideologijos suformuoto mentaliteto bei pasipriešinimo šiai ideologijai akivaizdoje išaugo nedemokratiška ir nekvestionuojama pagarba žmonėms, kurie nors kažkaip yra susiję su menu, ypač literatūra.

Rašytojams ir kitiems meno elito atstovams automatiškai buvo suteikiamas toks aukštas statusas, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse apie tokią šlovę ir aklą pasitikėjimą galėtų tik pasvajoti net didžiausios ,,žvaigždės” ar turtingiausi verslininkai. Dar daugiau, iki pat šiol verslas (net ir visiškai sąžiningas) ar paprasčiausiai sąžiningas darbas bet kurioje srityje, kurioje mokami bent pakenčiami pinigai, nemažos dalies lietuvių sąmonėje siejamas su didele gėda.

Paradoksalu, bet pasiekimai įvairiose srityse, net patys didžiausi, mūsų šalyje asmeniui nebūtinai suteikia aukštą statusą. Tačiau yra viena išimtis. Pilietis X, išleidęs varganą knygiūkštę, po to kartu ,,sugėręs” su reikiamais asmenimis, kad šie pasirašytų rekomendaciją, lengvai pakliūva į Rašytojų sąjungą kaip visateisis šios organizacijos narys ir iškart nusipelno bendrapiliečių susižavėjimą ir pagarbą.

Užtenka garsiai ištarti ,,rašytojas” ir ką tik niekuo buvęs eilinis pilietis įgauna neregėto svorio ir ypatingą statusą. Net jei jis išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, gaunamų Kultūros ministerijos stipendijos pavidalu. Niekam už nieką nereikia atsiskaityti, visada galima pasiteisinti, kad nebuvo įkvėpimo. Sėdi sau ir mėgaujiesi rašytojo aureole, kuria patikliai apgaubia romūs tautiečiai.

Ne paslaptis, kad Lietuvos menininkai vis dar vadovaujasi logika: jei negaliu pragyventi iš savo rašymo, vadinasi, kalta valdžia. Kaip kompensuoti pinigų stygių — statuso įgijimu, deklaruojant, kad esi ypač talentingas kūrėjas. Vakaruose tokia logika neišdegtų, bet Lietuvoje vis dar veikia.

Tokiame kultūriniame kontekste gimė dvi pastarųjų mėnesių aktualijos. Vienas žymiausių ir įtakingiausių Lietuvos poetų brutaliai peiliu subadė savo dukrą. Iki galo nė neaišku — kodėl,  kaip ir už ką. Policija, iš pradžių įtariamą nusikaltėlį sulaikė, tačiau tuojau pat paleido namo nė neapklaususi... Neva poetui pasidarė bloga. Pareigūnai nė netikrino sunkiu nusikaltimu įtariamos garsenybės blaivumo.

Užkulisiuose kalbama, kad S. Geda policininkus pagąsdino — nepaleisit namo, bus antras Beresnevičius. Neva, kad ir kas atsitiktų, savo kultūros žmonėmis aklai tikinti tauta tuojau pat iš manęs padarys dar vieną kankinį.

Iš pradžių S. Gedai tebuvo pareikšti kaltinimai už ,,nesunkų sveikatos sutrikdymą” — o juk moteriai subadyta krūtinė, pažeistas plautis! Vėliau tiek medikai, tiek policininkai susizgribo — perkvalifikavo nusikaltimą į ,,sunkų sveikatos sutrikdymą”. Šiuo atveju bent jau egzistuoja maža viltis, kad poetas neišvengs teismo, priešingu atveju jam būtų pakakę tik formaliai susitaikyti su nukentėjusiąja.

Kitas atvejis. Neseniai paaiškėjo, jog žinomas Lietuvos madų dizaineris Juozas Statkevičius nuo 1998 m. liepos nemoka mokesčių už Vilniaus Senamiestyje turimo buto komunalines paslaugas. Šių paslaugų tiekėjams su ,,mados karaliumi” nepavykus susitarti gražiuoju, teko jį paduoti į teismą. Teismas priėmė nutartį, kad kaltinamasis privalo tuojau pat atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Žurnalistų paklaustas, ką mano apie visą šią istoriją, J. Statkevičius pareiškė: ,,Ir vėl jūs laužiate iš nosies skandalą”.

Kaip žinia, J. Statkevičiui netrūksta nei pinigų, nei garbės. Užtat trūksta paprasčiausio žmogiškumo ir dar romėnų suvokto principo įsisąmoninimo: statusas įpareigoja. Tačiau neabejoju, kad vieną dieną, kai Lietuva išties taps demokratine valstybe, toks aukštą padėtį visuomenėje užimančių asmenų elgesys jiems smogs bumerangu.

O kol kas — nesveikas vadinamųjų garsenybių garbinimas baigiasi pastarųjų arogancija. Iš dalies tai net galima pavadinti savo valstybės pamatų griovimu: juk menininkams taip pat privalu vengti tokių dalykų, kaip dvigubų standartų skatinimas.