Kas yra mano artimas

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Vienas įstatymo žinovas ir mokytojas, kuris žinojo, kad reikia visų labiausiai mylėti Dievą, o savo artimą kaip patį save, paklausė Kristų, kas yra jo artimas. Jis, be abejo, gerai žinojo, kokia gyvenimo taisyklė buvo tautoje, kur buvo sakoma „akis už akį ir dantis už dantį”, kad reikia mylėti savo artimą ir neapkęsti savo priešų. Jis girdėjo, ką Kristus mokė ir sakė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: mylėk savo artimą ir neapkęsk savo priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus,  kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai” (Mt. 5, 43–45).

Čia ir iškilo įstatymo žinovui klausimas, kas yra artimas, jeigu ir priešus reikia mylėti, kokią meilę privalu turėti savo artimui ir kokią priešams. Kiekvienas psichologas pasakys, kad motinos meilė nėra ta pati savo vaikui ir savo vyrui, bet viena ir kita meilė yra tikra meilė. Žmonės, kurie turi tą pačią praeitį, tas pačias tradicijas ir tą pačią kalbą, yra labiau artimi, negu tie, kurie to bendrumo neturi. Taigi, nieko nuostabaus, kad pati prigimtis verčia mylėti savo krašto žmones labiau, negu svetimuosius.  Pagaliau kaip tu parodysi savo meilę tam, kurio tu nepažįsti? Ir labai lengva yra kalbėti apie meilę artimo, kuris yra nepažįstamas vargšas už tūkstančių kilometrų, kai net nėra progos dėl to nepažįstamo pasiaukoti. O meilė artimui visada eina drauge su pasiaukojimu.

Mūsų tėvų gimtasis kraštas visada liks mums brangus. Visa mūsų istorija kalba, kokią sunkią kovą turėjo mūsų tėvynė dėl savo kilmės išlaikymo, o šis paskutinis istorijos laikotarpis pavergtoje tėvynėje yra juodžiausias ir sunkiausias. Jos istorija yra panaši į Kristaus palyginimo istoriją to žmogaus, kuris pakliuvo į plėšikų rankas. Šie jį išrengė, sumušė ir paliko pusgyvį. Pro mūsų tautą šitaip daug kas praėjo, ir jokie gražūs nutarimai apie apsisprendimo laisvę mūsų neišgelbėjo, ir nežada išsaugoti mums mūsų lietuviškos kilmės su mūsų kultūra ir gražiąja kalba. Mums patiems atitenka uždavinys ir  pareiga išsaugoti savo kilmę ir tapatybę. Bet ar šitai įmanoma, kai mūsų tautoje lietuvis susitinka lietuvį su baime ir įtarimu, o ne su meile ir pasitikėjimu?

Amerikos Yale universitete kartą vienas studentas paklausė: „Kas aš esu?” Visi jo draugai pradėjo juoktis, nes jie nesuprato to klausimo giliosios prasmės. Iš tikrųjų mes pirma pažįstame savo artimą ir jame atrandame visas jo ydas, o apie save galime daugiau teisybės sužinoti iš to, ką kiti apie mus pasako, negu ką patys apie save manome. Mūsų laikų žmogus yra labiau susirūpinęs save pažinti, negu senovės filosofai. Bet į klausimą nebus atsakymo, jei nepripažinsime Dievo, iš kurio pakilo kiekviena gyvybė ir pas kurį mes visi grįžtame. Nebus aišku, kas pagaliau yra mano draugas ir kas priešas, nei kas mus sieja, kad būtume artimi.

Mes visi esame, kaip šv. Raštas sako, sukurti Dievo paveikslu ir Jo panašumu. Mūsų asmens kilmė ateina iš Dievo. Tad ir kiekvienas žmogus vienas kitam yra artimas. Kristus mus visus atpirko, kaip sako šv. Paulius, savo brangiausiu krauju. Todėl ir mūsų asmens vertė yra krikščioniška. Kristaus mokslas apie mūsų artimą ir apie jo meilę yra eskatologinio pobūdžio, t.y. Jis žmogų pristato už jo istorinių ribų, anapus laiko tikrovės ir mato jį amžinybės tikrovėje, kur visi mes turėsime susitikti. Per apaštalus Kristaus įsteigtoji Bažnyčia turi skelbti ir mokyti žmoniją mylėti savo priešus ir persekiotojus, nors jiems sunku bus pasiekti laimingą amžinybę. Kristus reikalauja, kad mes taptume kaip vaikai nekalti, nes tokių yra Dievo karalystė.

Kristus Kafarnaume prie šv. Petro namų matė labai didelį girnų akmenį, kurį panaudojo parodyti, ko verti nekaltų vaikų papiktintojai: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje... vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt. 17, 6 – 7).

Skaitant Kristaus pasakojimą apaštalams apie Jo antrąjį atėjimą į mūsų pasaulį, atrodo, kad Jis mums kalba. Mūsų pasaulis yra labiau sugedęs nei anuomet, kai Sodomos ir Gomoros miestų gyventojai degančios sieros ugnimi buvo sunaikinti. Tuose miestuose nė iš tolo jokios meilės savo artimui nebuvo, o tik paleistuvavimas.

Kaip televizija praneša, yra susidariusios pedofilų bendruomenės (Pedophile comunities) iš parapijų atleistų kunigų, kurie vaikus seksualiai tvirkindavo. Iki šiol vyskupai tokius kunigus vis slėpė ir iškeldavo į kitas parapijas. Dabartinis popiežius turbūt įsakė tokius kunigus atleisti iš parapijos, nors parapija ir neturėtų jokio kunigo. Per du tūkstančius metų Kristaus Bažnyčioje nebuvo tokio sukrėtimo. Ar tik jau nebus atėjęs laikas, apie kurį Viešpats Jėzus, kalbėdamas apaštalams apie Jo antrąjį atėjimą, pasakė: „Bet ar atėjęs žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (LK. 18,8).

Na, o kaip yra su kunigais vienuoliais? Neduok, Dieve, tokių kunigų, kurie ieško lengvo ir gero gyvenimo. Visi vienuoliai yra paties Dievo pašaukti gyventi ir dirbti pagal Kristaus nurodymus. O jei atsiranda koks ištvirkėlis, tai yra be galo didelė nelaimė tam vienuolynui. Ir jeigu išnyksta vienuolyne Kristaus artimo meilės įsakymas mylėti savo artimą kaip patį save, tai tada vienuolis pradeda ieškoti kitur artimo meilės. O jei dar atsiranda koks kunigas pederastas, tai vienuolynas greitai išnyks. Tada ne Dievas, bet patys vienuoliai sunaikina dievišką vienuoliją.

Kada žmonijos istorija baigsis, Kristus pasakys, kodėl gyvenime turėjo būti mums artimas ir kodėl mes turėjome jam gera daryti. Jis tada pristatys save mums kaip artimą, kuriam reikėjo gyvenime padėti: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinot, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėt, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (Mt. 25,35 – 36). Į klausimą, kur mes tokį matėme savo gyvenime, Jis vėl atsakys: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte” (Mt. 25, 40). Todėl palaiminimas bus laikų pabaigoje geriesiems: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (MT. 25, 34).