Atmosfera, kurioje bręstame ar skęstame
Kęstutis A. Trimakas
Kai 20-ojo šimtmečio pradžioje
Lietuva budo laisvės aušroje, vienas jos žadintojų, Pranas Dovydaitis, kvietė
jaunąją kartą pajusti atsakomybę už tautos likimą, apsispręsti už Kristų ir
įsijungti į kovą už Jį kultūros arenoje. Taip iš į tą kvietimą atsiliepiusios
jaunosios kartos išaugo inteligentija,
kurios veikla daug lėmė, kad tauta liko katalikiška.
Po 30 metų kaimyniniame krašte
vyko panašus procesas. Lenkija buvo
okupuota nacių Vokietijos. Užuot griebęs ginklą, 20 metų Karolis Wojtyla su
kitais pasirinko kultūrą, kaip priemonę kovai prieš okupantus – išlikti žmonėmis. Su draugais jis įkūrė slaptą pogrindžio teatrą.
Humaniškumui ieškodamas nepajudinamo pagrindo, jis pasirinko Kristų. Tas apsisprendimas
jį pakreipė į kunigo kelią, kuris nuvedė jį į Romą, bet ir grąžino jį žmonėms,
kaip jų ir krikščioniškojo humanizmo popiežių. Kadangi visame Vakarų pasaulyje
jis matė žūtbūtinę kovą tarp Dievo dovanotą gyvybę vertinančios kultūros ir
kitos, gyvybę menkinančios pseudokultūros, jis kvietė visus puoselėti gyvybės
kultūrą.
Popiežiaus Jono Pauliaus II ir
daugelio kitų įsitikinimu istorijoje
kultūra vaidina svarbesnį vaidmenį negu politika ar ekonomika. Žmonės kuria
kultūrą, bet ir kultūra kuria žmones. Kokie kultūros formuotojai, tokia ir
kultūra. Kokios jų vertybės arba menkavertybės, tokie vaisiai. Kultūra tampa
kaip atmosfera: jei ji persunkta tikromis vertybėmis, žmonės, jas
pasisavindami, bręsta; o jei joje tėra menkavertybės, atmosfera juos dusina,
iškreipia, nuodija. Rytuose pagal ateistinį marksizmą sudaryta priverstinė
totalitarinė sistema tepagamino sovietinį žmogų (homo sovieticus). Gi Vakaruose pasaulietiška, reklaminė
žiniasklaida gudriai tebeformuoja lengvai įtaigojamus vartotojus miniažmogius. Vakarų pasaulyje skirtingiems pseudokultūriniams vėjams pasidavę
žmonės dažnai tampa įvairius vaidmenis vaidinančiais mišiniais. O kokia kultūra
vyrauja dabar Vakarų pasaulyje? Ir kokia Europoje? Ir Lietuvoje?