,,Atodangos”: subtili, ekspresyvi ir novatoriška Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės grafika

Ieva Šadzevičienė

Žymios lietuvių grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės parodoje ,,Atodangos”, nuo šių metų vasario 16-tosios dienos veiksiančioje Čiurlionio meno galerijoje, Jaunimo centre, eksponuojami kūriniai keičia tradicinės grafikos sąvoką: plokštumos jungiamos su savos gamybos popieriuje išgautais reljefiniais piešiniais, darbai įgauna erdviškumo (,,Pagunda”). Pasirinktos temos spinduliuoja gyvastinga ir egzotiška tolimųjų šalių nuotaika: ,,Vėduoklių” ciklas, ,,Tera X”. Nuo apibendrintų minimalistinių formų pereinama iki detalaus piešinio, laike sustabdomas kiekvienos gėlės žydėjimas (,,Ženklai iš vakar dienos”).

Darbų cikle ,,Vėduoklės” grafikė eksperimentuoja formos, spalvos ir erdviškumo santykiu: balsvai gelsvam fone – pagyvintam autentiško popieriaus reljefiškumu bei spalvokaita – suspindi rusvai oranžiniai gėlių žiedų siluetai, tamsiai raudonai rudos rožės dekoruoja žalsvą foną, geltonos – margintos mėlynais žiedais. Pati erdvinė išskleistos vėduoklės forma primena gėlės žiedą, tuo suvienydama poetiškus augalų siluetus ir jais ,,nubarstomą” kūrinį. Vėduoklės alsuoja Ispanijos kultūrinėmis tradicijomis, kurios nesvetimos pačiai grafikei, iki penkiolikos metų augusiai Argentinoje.

Netradicinių formų pagrindus Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė renkasi ne vien pastarajam ciklui: ,,Egzodus” – oranžiniai rudiems įspaudams pasirenkamas graikiškasis ..X” kryžius – reljefinis popierius subtiliai kontūruojamas permatomais medžiagos krašteliais. Grafikos darbai ,,pasikelia” iš plokštumos; įkomponuoti reljefiniame koliaže priartėja prie erdviškumo.

Darbų serijoje ,,Baltoji tyla”, ,,Tylos bokštai” (šie kūriniai buvo skirti Salvadoro Dali šimtmečiui rengtai parodai) – laiptuotos arkos motyvas virsta savarankišku pastatu: fone atsiveria langeliai, durų angos, į patį popierių įkomponuojami lapeliai, kitos organininės detalės. Didžiulio formato ,,Ežere”, ,,Niekieno teritorijoje” bei ,,Lietuje” – rankų darbo šiltai mėlynuose lašo, ovalo fonuose suspindi plytų raudonos, lašų, medžių atspaudai, pradraskomos skylutės. Dar kiti kūriniai (,,Pagunda”), surenkami iš nedidelių popieriaus keturkampių ir sutvirtinti vielutėmis, apjungia subtilius gėlių – irisų ofortus, ar plaštakų bei obuolio elementus, spalvotą grafiką vėl sujungia su erdviniu menu.

Dalyje oforto, akvatintos, technika atliktų darbų grafikė itin meistriškai perteikia šviesokaitą. Kūrinyje ,,Saulės lietus” išsilieja beveik stebuklinė, auksinė šviesa: einančių figūrų grupė apšviečiama pasakiškos saulės spinduliais, jais nuauksinamas ir kalno kontūras bei fono gelmė. Panašus švytėjimas prasiskverbia net ir itin tamsaus kolorito darbų serijose: ,,Memento”, ,,Sutemos”, ,,Post Silencium”, ,,Tyla”: abstraktizuoti, naktiniai peizažai ir nenusakomų formų kontūrai, visgi persmelkiami iš tolumos sklindančio švytėjimo, juos pripildančio gilia transcendentine nuotaika.

,,Ženklai iš vakar dienos”, ,,Būtojo laiko atspindžiai” (triptikai), ,,Trumpos vasaros skonis” (diptikas) žiūrovui suteikia galimybę prisiliesti prie asmeninės grafikės prisiminimų nostalgijos, ir ją kūrybai įkvėpusių jausmų: šalia suabstraktintų kintančių rudų siluetų, dvelkiančių minimalistinėmis tolimosios Argentinos formomis, komponuojami ir atskiri ofortai, akvatintos, su juose išraižytais pačios Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės parašytų, bet taip ir neišsiųstų laiškų atspaudais – čia jau įamžintais meno kūriniuose, – kadaise žydėjusiais irisų žiedais (,,Būtojo laiko atspindžiai”), kintančiais violetiniai rudais pustoniais išilgai lape išrikiuotuose ofortuose, derinamuose su pilkšvai žalsva kitų elementų spalva. Pasak grafikės, čia užkoduota jos asmeniška ,,egzistencinių luitų transpozicija”, per meno kūrinį kiekvienam žiūrovui išsakoma vidinė būtis.

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė plokštuminę grafikos dailę novatoriškai perkėlusi į erdvines vėduokles, laiptuotų namų formas, suabstraktintus ovalus, savo ofortuose, akvatintose, išlaiko grafišką kruopštumą: su didele atida detalei išraižomos gėlės, laiškų žodžiai. Darbai spiduliuoja transendentine šviesokaita ir giliu jausmingumu. Egzotiškos, vos juntamos ispanų kultūrinės tradicijos apjungiamos su Lietuvoje užaugusiais žolynėliais, atsidūrusiais savos gamybos popieriaus lakštuose: tradicinė grafika kupina gilaus meistriškumo, čia tampa dar labiau autentiška: popieriaus lakštai praturtinami įdubiais ar iškiliais reljefais, ant jų įspaudžiama ne tik oforto, akvatintos, plokštė, bet ir pačiame orginaliame pagrinde ,,įaudžiamas” lapelių bei žolynų raštas.