Ar surasime aukso vidurį?

Dėkojame Arvydui Barzdukui, Aleksui Vitkui ir Stasei E. Semėnienei už išreikštą nuomonę dėl nelietuviškų vardų adaptavimo bei tarptautinių žodžių vartojimo.

Kaip rašyti nelietuviškos kilmės vardus, pavardes — vis dar išlieka didelė mūsų dienraščio (ir ne tik) problema. LR Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nustačiusi gramatinimo, adaptavimo taisykles. Jomis bando remtis ir ,,Draugas”: palikti pavardes ir vardus originalo kalba tik pridėti lietuviškas galūnes. Arvydas Barzdukas teisus, jog ,,Draugui” ši komisija „tarsi nieko negalėtų padaryti už jų taisyklių nesilaikymą”, tačiau priežastis, kodėl redakcija linksta prie jų nutarimo, yra kita.

Lietuvių kalba yra viena iš nedaugelio labai gerai išlaikiusių linksniavimo sistemą, t.y. skirtinga nei anglų kalba, kurioje žodžiai nelinksniuojami, o asmenuojant galūnė, pvz., esamajame laike, pridedama tik trečiajam asmeniui (he goes vs. I, you go, nors kai kuriuose dialektuose ir čia apibendrinama ir vartojama he go). Lietuvių kalbos galūnės padeda nustatyti ir žodžių ryšius sakinyje, todėl mūsų sakinio tvarka yra laisva. Galima pasakyti: Aš daviau Antanui obuolį. Obuolį Antanui daviau aš. Antanui obuolį aš daviau ir t.t. Visuose šiuose sakiniuose sukeitus žodžių tvarką sakinio prasmė nepasikeičia. Anglų kalboje sakinio tvarka labai griežta, pirmas yra subjektas, po jo veiksmažodis ir objektas.

Tad kas atsitinka lietuvių kalboje, kai mes nededame galūnių? Pavyzdžiui, kaip perskaitytumėte tokį sakinį: John padavė George akinius? Ar Johnas padavė George’ui akinius, ar Johnas padavė George’o akinius? Kaip matyti iš šio sakinio, kartais, kai nėra galūnių, sakinys įgyja keletą prasmių. Galima pateikti ir dar vieną pavyzdį: Siekiama apkaltinti postą paliekantį JAV gynybos sekretorių Donald Rumsfeld dėl blogo elgesio su kaliniais Abu Ghraib ir Guantanamo. Nežinant, kad Abu Ghraib ir Guantanamo yra vietų pavadinimai, galima pamanyti, kad tai kalinių „vardai”.

Norėdamas to išvengti, ,,Draugas” yra linkęs linksniuoti užsienietiškus vardus ir pavardes, rašant taip, kaip originale, tik pridedant lietuviškas galūnes.

Sutinkame su A. Barzduku, kad transkripcija, t.y. perrašymas lietuviškomis raidėmis (tai visiškai skirtingas dalykas nuo linksniavimo) kartais priveda prie kuriozų ir juokingų iškraipymų.  Tačiau transkripcija ir galūnių pridėjimas yra du visiškai skirtingi ir nepainiojami dalykai. Juk ir amerikiečių spauda transkribuoja vardus, pavardes, vietų pavadinimus, parašytus ne lotyniška abėcėle (pvz., kirilica, arabiškais, kiniškais, japoniškais rašmenimis). Kita vertus, jei jau laikomės originalaus rašymo, ar reikia tada angliškai spausdinamuose laikraščiuose palikti tarkime lietuviškas ar čekiškas, lenkiškas diakritines raides (č, š, ž, dž)? Galima argumentuoti, kad angliškoje abėcėlėje tokių raidžių nėra, tačiau ir lietuviškoje abėcėlėje [sic] nėra raidžių w, q ar x ? Tad jei Žydrūnas Ilgauskas amerikiečių spaudoje tampa Zydrunas Ilgauskas, gal ir mums galima rašyti ne Texas, bet Teksas? Žinoma, šiuo atveju daug kas ginčysis, jog š, č, dž ir kt. žymėjimas ne tiek kalbos, kiek technologijos reikalas. Pritariam tam. Tačiau tarsi jei jau laikomės originalo, tai viskas turėtų būti originalu… Tačiau kiek panašumo su originalu turi pavyzdžiui, Vokietijos miesto Köln pavadinimas, kuris angliškai ir prancūziškai vadinamas Cologne, o lietuviškai Kelnu?

Deja, su užsienietiškų vardų, pavardžių, miestų ir kitų pavadinimų adaptavimo problema susiduriame kasdien. Kaip prisimena kitas mūsų skaitytojas Aleksas Vitkus, su šia problema susidurta dar Nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Neseniai atsivertus 1972 m. gegužės 6 d. (prieš 25erius metus) išspausdintą ,,Draugo” numerį netikėtai radome labai panašios tematikos Juozo Vaitkūno straipsnį ,,Chicago ar Čikaga?”. Jame autorius pateikia daug pavyzdžių, kaip įvairiose kalbose rašomi svetimvardžiai, pvz., vokiečių kalboje daugelis itališkų vietovardžių visai neprimena originalo: Venedig (Venezia), Mainland (Milano), Neapol (Napoli), Genua (Genova), Florenz (Firenze) ir kt. Žvilgterėjome ir į to paties ,,Draugo” numerio pirmą puslapį. Čia iškart į akis krito, kad vieni svetimvardžiai rašomi su lietuviškomis galūnėmis, kiti ne, pvz., Washingtonas, Saigonas, Belfastas, Haiphongą, tačiau — San Francisco, Albany  Cincinnati, Kellog, Bonna. Straipsnyje „Haiphongą vėl reikės bombarduoti” prezidento Nixono pavardė linksniuojama: „Yra aišku, kad Nixonas, lankydamasis Maskvoje <…>”, tuo tarpu Friedheimo ne: „Pentagono atstovas Jerry Friedheim, kalbėdamas su spaudos atstovais, papasakojo <…>”. Kaip matyti — situacija per 25 nepasikeitė… Dažnai kitomis kalbomis parašyti vietovardžiai mažai turi panašumų su originaliais pavadinimais, pvz., vokiečių Köln prancūziškai ir angliškai — Cologne, lietuviškai Kelnas. 

Ypač daug painiavos kyla berašant vietovardžius: tad kaip turime rašyti Chicago ar Čikaga, New York ar Niujorkas, London ar Londonas, Moskva ar Maskva, Philadephia ar Filadelfija? Tarsi remiamės nerašyta taisykle, jog tie vietovardžiai, kurių lietuviškos formos jau įsigalėję, įprastos, rašomi lietuviškai (Čikaga), o kurių ne — originaliai (Cleveland). Tačiau, kaip žinoti, kurios jau įsigalėję, kurios ne? Kokiais kriterijais vadovautis? Kai pradedame atsakinėti į šiuos klausimus ir patenkame į aklavietę.

Išeitį iš jos rasti labai sunku, nes vyrauja daug skirtingų nuomonių ir visas jas patenkinti yra labai sunku. Kaip kalbininkė pritariu adaptavimui tik su ta sąlyga, kad būtų aiškiai suprantami žodžių ryšiai sakinyje, neliktų dviprasmybių, neaiškumų, tačiau kaip kalbos vartotoja, puikiai suprantu ir  mūsų skaitytojų nuomonę, juk iškraipymai nepuošia ne tik svetimos, bet ir mūsų kalbos. Tad baigiant ir vėl grįžtame prie to paties klausimo: ar įmanoma rasti „aukso vidurį” šioje situacijoje, ir jei taip, tai koks jis turi būti? Tai atviras klausimas visiems.

Aurelija Tamošiūnaitė

Illinois universiteto Čikagoje lietuvių kalbos magistrė

Tad kviečiame ,,Draugo” skaitytojus diskusijai. Lauksime komentarų, pasiūlymų, pastebėjimų. Gal bendromis jėgomis mums pavyks atrasti „aukso vidurį”?              

Redakcija.