Aleksas Vitkus
TIk atrodo, kad dangus virš mūsų griūva.
Beveik kasdien skaitome, kaip Irake ar Afganistane žūva amerikiečių kariai. Girdime, kad netrukus ne tik Šiaurės Korėja, bet ir Iranas įsigis atominius ginklus ir technologiją, bandydami su jais pasiekti Ameriką. Mūsų prekybos su Kinija ir Japonija deficitas vis auga. Net eilinis amerikietis, savo automobiliu privažiavęs prie degalinės, prisimena Venesuelą ar bet kurį arabų kraštą ir bijo, kad jis bet kada gali mums užsukti tą taip reikalingą naftos čiaupą. Kai mums reikia mokėti 70 dol. už naftos statinę, Rusijos Putin, ar Irano Ahmadinejad ar Venesuelos Chavez atrodo esą nenugalimi, koneveikdami Ameriką.
Jei to nepakanka susimąstyti, paklausykime buvusio mūsų pačių prezidentinio kandidato Al Gore, mums dėstančio apie jau beveik neišvengiamą globalinį atšilimą. O kaip kalba buvęs Amerikos prezidentas Jimmy Carter apie dabartinį Amerikos vadovą — prezidentą George Bush! Nieko gero apie mus neturi pasakyti ir mūsų kadaise buvę tariamai ištikimi draugai Europoje! Atrodytų, kad mūsų dangus tikrai griūva.
Mūsų pačių liberalai autoriai mus bando įtikinti, kad Amerikos amžius praeina ir mes netrukus sulauksime senosios Romos imperijos likimo. Net ir kai kurie konservatoriai mus sutapatina su romėnais, kurie kadaise irgi reikalaudavo tik duonos ir žaidimų (panem et circenses). Deja, užuot atsikirtę tokiems žlugimo pranašams, milijonai nesusipratusių amerikiečių tuščiai susirūpinę seka, kas vyksta Britney Spears ar Paris Hilton gyvenime. O dar kiti, atrodo, įnirtingai seka garsiojo romėnų poeto Horacijaus pasaulėžiūra, kviečiančia mus gyventi pagal šūkį „carpe diem”.
Net garsusis Atlanto nugalėtojas Charkes Lindbergh dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pamokslavo, kad Hitleriui Amerika neturėtų priešintis, o tik bandyti su juo taikiai sugyventi. Tuoj po karo Sovietų Sąjunga baigė Amerikos, kaip vienintelės atominės galios, erą. Ir kai Rytų Europa (1945) ir Kinija (1949) pateko į komunizmo gniaužtus, ne vienas pagalvojo, kad tuomet demokratinis kapitalizmas atsirado prie žlugimo slenksčio. Nikita Chruščiov jau tada (1959) pažadėjo mus palaidoti.
Kai pesimistai pranašavo būsimą Amerikos žlugimą, Sovietų Sąjunga sugriuvo. Amerika, kaip vienintelė likusi pasaulio supergalybė, išdidžiai pasiskelbė įeinanti į naują erą, kurioje turėjo išaugti ir išbujoti tikroji demokratija visame pasaulyje. Ir kaip keista, kad vos šešiolika metų vėliau mes ir vėl lyg stovime prie bedugnės krašto. Ar tikrai mums dangus griūva? Jei taip, vis dėlto yra galvojančių, kad Amerika stipresnė, negu daug kas mano.
Rusija ir visa Europa traukiasi. Kinija yra milžiniška valstybė su milijoniniu skaičiumi vaikų. Tiesa, ir Kinija, ir Indija, dvi gausiausios gyventojais pasaulio valstybės, yra padariusios didžiulę pažangą ekonomikoje, bet joms prieš akis stovi socialinės ir kultūrinės problemos, su kuriomis mes Amerikoje susidorojome jau XX amžiuje.
Europiečiai irgi negali prezidento Bush kaltinti dėl jų bedarbystės ar dėl prie jų nepritapusių mažumų problemų. Neseniai įvykę rinkimai, atvedę į vadovaujamus postus Angela Merkel Vokietijoje ir Nicolas Sarkozy Prancūzijoje, lyg ir rodo, kad iki šiol klestėjusi antiamerikietiškumo banga baigiasi, kad mūsų atviros rinkos ir žemų mokesčių bei mažesnės valstybinės kontrolės politika yra priimtinesnė negu bejėgė europietiška „status quo”. Tie turtingieji nafta mūsų priešai neturi vidurinio piliečių sluoksnio. O mes tokią turime. Neturi jie nei kūrybinės dvasios patys ką nors naujo išrasti, naudojasi tik jiems gamtos duotais turtais.
Kad geriau suprastume mūsų pačių pranašumą, paklauskime savęs tokius klausimus: kurie yra geresni istoriniai barometrai — ar valstybė ir toliau progresuos, ar žengs į pražūtį — taip klauskime. Kuri valstybė turi geresnę konstituciją negu mūsų? Kur visame pasaulyje žmogus turi daugiausiai progos iškilti virš vidutiniškumo, kad ir kokia jo žema kilmė, rasė, kad ir kokia jo religija ar socialinio luomo lygis? Kuri valstybė yra laisvesnė ar vyriausybė pastovesnė negu JAV? Pagaliau, jei Amerikos technologija atras kokių nors energijos pakaitalų arba bent truputį sumažins savo naftos alkį, sušvelnės ir energijos problema.
Pabandyk tapti pilnateisiu Kinijos ar Japonijos piliečiu, jei nesi ten gimęs kiniečiu ar japonu. Jei gimei Indijoje ir esi žemesnės kastos žmogus, kiek tu turi galimybių būti išrinktas į kokį nors politinį postą? Pabandyk Rusijoje parašyti straipsnį prieš Putin. Pakviesk kokią nors, kad ir nepaprastai gabią, moterį vadovauti kokiam nors universitetui ar pramoninei įmonei bet kuriame arabų krašte.
Grįžkime prie Amerikos, kur nebijome savęs kritikuoti. Per paskutinius 60 metų mus vis kas nors perspėdavo, kad rasiškai gryna Vokietija ar sovietų darbininkų rojus yra pasaulio ateitis. Ir nė viena iš tų filosofijų nepasirodė teisingesnė, ar tiek lanksti, prisitaikanti bei gaji kaip ta, kuri yra praktikuojama, kartais gal ir ne visi tobulai, demokratinėje Amerikoje.
Taip, ir mes esame žmonės. Darome klaidų. Tačiau visuomet stengiamės pagerinti savo būtį. Mes skelbiame karus prieš neturtą, narkotikus, vėžį, nusikaltimus, taršą, sąvartynus ar net rūkymą. Prisipažinkime, kad nors esame paranoja sergantys žmonės, gerai suprantame, kad turime eiti į priekį, privalome tobulėti, o ne pasiduoti nevilčiai. Jei mes taip elgsimės, nors kartais, o gal ir tik pačią paskutinę minutę, dangus virš mūsų nesugrius.