Kiekvienas
turime ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę
Regimanto Tamošaičio nuotr.
— Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?
— Šimtas metų yra kiek per daug aprėpti
mūsų vaizduotei. Kad vizija būti ne utopinė, o konstruktyvi, galėtume svarstyti
apie Lietuvą po dvidešimties metų.
Visada savo
šaliai linkėjau tapti atvira visuomene. Man patiktų, kad ji ekonomiškai ir socialinių
garantijų prasme būtų kažkuo panaši į skandinavų šalis. Norėčiau dar pamatyti
Lietuvą, kurioje išnyktų baimė dėl rytdienos ir žmonėms taptų laisviau, erdviau
ir saugiau gyventi.
— Ar jaučiatės esanti Lietuvos bendruomenės narė? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti — „Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi” ir kodėl?
—
Jaučiuosi. Bendruomenės jausmas ypač sustiprėja, kai kuriam laikui nutolsti nuo
Lietuvos. Imi didžiuotis tuo, ko jokiomis sąmoningomis ar valios pastangomis
nesi nusipelnęs. Tiesiog tau nutiko gimti šiame pasaulio taške, kuris vadinasi
Lietuva, pragyventi čia savo gyvenimą, tapti tuo, kas esi. Gal jauti net ne
pasididžiavimą, o dėkingumą. Net neaišku kam – gal tave ištikusiai lemčiai.
Viskas čia yra tavo – sava ir atpažįstama. Netgi lietūs ir liūdesys. Juoda
duona. Ežerai. Nelabai draugingi tavo bendrapiliečiai. Tą ypač jauti grįždamas
po kelių mėnesių pabuvimo kitur. Daug basčiausi po pasaulį. Paprastai tai buvo
akademinės kelionės – stažuotės, konferencijos, profesiniai mainai. Regis,
keliavau vien tik tam, kad galėčiau sugrįžti. Įstringa tas išskirtinis
laimingumo jausmas, kurį patiri grįždamas namo. Lėktuvas ima leistis Vilniaus
oro uoste ir jauti, kaip ima drėkti akys. Pasakai sau: „aš vėl ten, kur man ir
priklauso būti”.
— Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
— Mano
galva, politikos nereikia nei pernelyg peikti, nei idealizuoti. Ji – tiesiog
būdas kažkaip organizuotis gyvenimą. Kito būdo nėra. Man patiko K. R. Popper
pasiūlytas politikos prilyginimas inžinerinei veiklai. Socialinės konstrukcijos
kartais ima strigti kaip ir bet kuri kita mašina. Ją reikia nusiteikti nuolatos
kiek patobulinti, pakeisti tai, kas susidėvėjo, kad ji galėtų kiek įmanoma
sklandžiau funkcionuoti.
Niekada
nebus tobulos politikos. Visada kažkas strigs. Tam reikia ir pačių piliečių
dėmesio – jų budraus atsakingumo. Todėl piliečiai turi būti visada šiek tiek
nepatenkinti. Šį nepasitenkinimą politikai galėtų nukreipti naudinga vaga –
išnaudoti pasiūlytas konstruktyvias idėjas, siekdami patobulinti savo valstybės
mašiną. Aš siūlyčiau politikoje nesikoncentruoti ties asmenimis. Desperatiškai
vieni politikai keičia kitus, tačiau socialinio darinio funkcionavimas
negerėja. Matyt, turėtų vykti daugiau atvirų forumų ir visuomeninių diskusijų
konkrečiais kultūros politikos klausimais.
— Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
— Kartais
švietimo politika mane liūdina. Joje pasigendu daktarės Meilės Lukšienės
pradėtos Švietimo reformos dvasios. Liko tik raidė. Kuo toliau nuo Atgimimo
pradžioje iškeltų idėjų mus nuneša laikas, tuo labiau apsivelia,
subiurokratėja, sumenksta pats švietimo reformos sumanymas. Kartais man atrodo,
kad šiuo metu vyksta neišvengiamas bet kurios revoliucijos dėsnis – grįžta
senoji dvasia. Gal net karta, būtent senojo
mentaliteto prasme. Ji valdo ir pamažu naikina tai, kas revoliucionierių
sukurta.
Negaliu dėl
to labai peikti švietimo politikos profesionalų. Supratau viena – Lietuvoje
labai maža žmonių, kurie norėtų, sugebėtų ir pajėgtų atsidavę, konstruktyviai
ir produktyviai dirbti. Jų nedaug. Juos užgožia. Ir labai trūksta daktarės kaip
moralinio autoriteto.
— Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?
— Jaunų
žmonių emigracija – šios dienos Lietuvos didžioji bėda. Paradoksas tas, kad
nemaža jų dalis išvyksta į Airiją, o juk airiai kažkada taip pat masiškai
traukė svetur. Kas nutiko, kad taip apsivertė airių gyvenimas? Prieš kokius
penkerius metus, dar tada, kai Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, vyko
tarptautinė mokslinė konferencija Vilniuje ir, pamenu, klausiau to paties vieno
pagyvenusio airių profesoriaus. Supratau viena – jie sugebėjo išnaudoti Europos
Sąjungos fondų teikiamas galimybes, sumaniai susiedami juos su intelektiniu
sociumo potencialu, investuodami juos į naujausių kompiuterinių technologijų
šuolį.
Lietuvoje
daug diskusijų vyksta dėl to, kas turi skirstyti iš Europos Sąjungos fondų
atkeliavusius pinigus, tačiau trūksta vizijų, kaip jie bus panaudojami. Jeigu
jie bus neatsakingai iššvaistyti – mus prakeiks būsimos kartos. Ir būsime to
verti. Jokiomis saldžiomis giesmėmis nesustabdysime išvykstančiųjų. Tik
ekonominiu stebuklu. Siūlau įtempti visas jėgas ir pažadinti snūduriuojantį
politinį atsakingumą ir ekonominį konstruktyvumą.
Kažkada
buvau išsigandusi, kad negrįš iš Amerikos ten išvykęs mokytis mano sūnus. Tada
man po ranka pakliuvo britų civilizacijų teoretiko A. Toynbee daugiatomis
Istorijos tyrimas. Suradau ten vieną idėją, kurią parašiau ir sūnui, ir kurią
kartoju visiems į užsienį vykstantiems savo studentams: išėjus iš savo aplinkos
ir susidūrus su svetimais veiksmais žmogaus kūrybingumas turi tendenciją
kauptis ir didėti. Tačiau jis išsiskleidžia tik tada, jei išėjusysis sugrįžta.
Jei negrįžta, jo energija paskęsta pasaulio neapibrėžtume. Tapti tuo, kas esi,
išskleisti savo potencinę galią ir poveikį aplinkai gali tik toje aplinkoje, iš
kurios išėjai. Mūsų ankstyvoji gyvenimo patirtis, susikaupusi santykių istorija
neišdildomai įsirėžia į mūsų asmenybės vidinę erdvę. Ekonominė gerovė neišsemia
visos žmogaus poreikių skalės. Asmenybėje slypi galinga potencija ir troškimas
būti pripažintam ir reikalingam kitiems. Jei ji nerealizuojama, vieną dieną
gali įstrigti pats savyje. Niekur nebūsi toks reikalingas kaip tarp savo
žmonių.
— Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?
— Žmonės
žudosi ne tik Lietuvoje ir ne tik šiuo metu. Žudėsi jau antikos laikais. Žudėsi
netgi pirmieji krikščionys. Patristikos tėvas Tertulianas skatino pirmuosius
krikščionis kankinius ugdyti panieką kūnui, sekant pagonių, t.y. antikos žmonių
savižudybių pavyzdžiu. Tik IV amžiuje po Kr. Augustinas knygoje Dievo
miestas praplėtė draudimo „nežudyk” trajektoriją. Nežudyk Dievo sukurto
žmogaus, vadinasi, nežudyk ir savęs. Tačiau savižudybės negali uždrausti. Nuo
jos gali tik sulaikyti. Galbūt – besąlygišku solidarumu. Savižudybės problema,
mano galva, vis dėlto šiuo metu daugiau psichologinė nei socialinė. Kaip
pastebi psichologas S. Šneidman, kiekviena savižudybė liudija tam tikrą slaptą
psichologinį skausmą, tam tikrą nepatenkintą esminį poreikį. Tai gali būti
nutrūkę asmeniniai ryšiai, gėdos ir pažeminimo patirtis, pažeista kontrolės
galia, prarasta globa, sustiprėjęs pyktis ir priešiškumas. Gali būti ir kitokių
motyvų. Žmonės yra skirtingi, unikalūs. Todėl ir jų krizinės situacijos yra
unikalios, kaip unikalūs ir savižudybės motyvai, jų į vieną formulę nesuvesi.
Tai, kad
Lietuvoje savižudybių skaičius nuolat didėja, liudija, kad psichologinė mūsų
žmonių savijauta yra nesaugi, kad čia daug liūdesio, nekonstruktyvumo,
nemokėjimo savęs išreikšti, slaptos depresijos, gyvenimo baimės. Žmonės čia
dažnai nesolidarūs, priešiški, agresyvūs, nejautrūs vieni kitiems. Netgi ištikus nelaimei toliau tęsia amžiną kovą
dėl vietos po saule, dėl neaiškių principų ir
kriterijų. Gal Lietuvoje tiesiog trūksta paprasčiausios krikščioniškos
meilės? Paradoksalu – netgi tarp kultūros
žmonių. Netgi tie, iš kurių reikėtų mokytis amžinųjų vertybių, ribinėje
situacijoje tampa pajėgūs kalbėti tik apie kriterijus ir standartus. Labai
archetipinė lietuvio sąmonei ir situacijai, mano galva, yra Antano Vienuolio Paskenduolėje
aprašyta Veronikos savižudybė. Ar mes jau išgyvenome tą vienas kito ujimo ir
„atpirkimo ožio” poreikio kompleksą iš savo sąmonės ir pasąmonės? Bijau, kad
dar nelabai. Ko gero, išmokome tik užglostyti. Gal tik tuo nuo Veronikos kaimo
bendruomenės pasistūmėjome žingsneliu pirmyn. Tačiau viskas nėra taip blogai.
Dešimt metų
rašau, kalbu ir leidžiu knygas apie galimas filosofines, literatūrines,
psichologines, sociologines savižudybės interpretacijas. Manau, kad būtina
„išleisti džiną iš butelio”, problemos negalima stumti į tamsą, ją galima
įveikti tik solidarumu ir racionaliu blaivumu. Apie tai skaitau praktinės
filosofijos kursą ir savo filosofijos specialybės studentams, ir Socialinės
komunikacijos instituto, ir Tarptautiniame vadybos ir ekonomikos universitete
(ISM). Jauni žmonės pajėgūs suvokti problemą, jos esmę ir sudėtingumą,
kiekvieno atsakomybę. Visi išsiskirstome suvokę kelis būtinus prevencijos
principus. Įsimename, kad būtina: į savižudybę linkusį žmogų vertinti kaip
asmenybę, užmegzti nuoširdžius santykius, nesiginčyti, klausinėti, būti
dėmesingam klausytojui, įkvėpti viltį ir skatinti kreiptis į specialistus.
Tačiau potencialių savižudžių visada bus daugiau nei juos gelbstinčių
specialistų. Todėl kiekvienam reikėtų išmokti ir išdrįsti (tai ne visada yra
lengva) paprastai ir nuoširdžiai nusiminusio artimojo paklausti „Ar tu
negalvoji apie savižudybę?” Net jei apsiriksime, sako psichologas Earl Grolman,
yra mažesnė bėda negu ta, kuri gali nutikti, mums neištiesus pagalbos rankos.
— Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.
— Lietuviai
paprastai didžiuojasi savo darbštumu. Tai iš tiesų pagirtina savybė ir man ji
patinka. Aš pati šiek tiek linkusi į darboholiją. Darbštumas liudija žmogaus
patikimumą. Tačiau ir darbštumas turi turėti kokį nors aukštesnį tikslą. Nes
kitaip niekuo nesiskirsime nuo skruzdėlių. Dėl ko dirbame? Dėl gerovės? Iš
gyvenimo baimės? Nemokėjimo daryti nieko daugiau? Ar darbas neužtušuoja ir
neužgožia meilės artimajam, vyrui, vaikui, draugui, praeiviui, tolimam Tailando
gyventojui dėl jį ištikusios nelaimės? Ar darbštumas neliudija mūsų polinkio
susikoncentruoti ir susitelkti į save? Palinkėčiau įsileisti į savo širdis
daugiau erdvės – gal šiek tiek nuotykio ir avantiūros. Ir, žinoma, daugiau
šilumos. Reikėtų atsibusti iš to begalinio stingdančio šalčio, kaustančio mūsų
sielas, iš to nuolatinio sakymo „ne”. Nuolatos liepiame kitiems (o gal ir sau)
kažko nesakyti, nerašyti, neskaityti, nematyti, negalvoti, nesvajoti, nemylėti,
negailėti ir t.t. Nietzsche tokį polinkį sakyti „ne” vadino ressentimentu, t.y.
nuolatine nuoskauda dėl kitų pranašumo ir nepasitenkinimo pačiu savimi.
Mes
piktinamės, kad kažkas kažką sako, kažkas kitaip rašo, kažkas kitaip galvoja,
kitaip kuria filmus ar spektaklius. Kodėl? Sakykime kažką patys, sakykime
kitaip, nesvarbu kaip, kaip pajėgiame: mokykimės teigti gyvenimą savimi, sakyti
jam „taip” savo energija ir laikysena. Tik tada, kai išmoksime vertinti
naujumą, entuziazmą, iniciatyvą, praktikuoti smegenų šturmą, imsime generuoti
naujas idėjas ir produkuoti ateičiai perspektyvą teikiančius projektus. Ne tik
kultūroje, bet ir politikoje ar ekonomikoje – visos sferos neatskiriamos viena
nuo kitos. Tada iš tiesų suklestėsime kaip bendruomenė. Atsikratykime kompleksų
ir atpalaiduokime savo kūrybinę galią – toks būtų mano palinkėjimas mums
visiems.
— Lietuvos kultūros istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?
— Neskatinu
nei savęs, nei kitų remtis autoritetais. Tai – viduramžių ir autoritarinių
bendruomenių praktika. Didžiausias autoritetas kiekvienam mūsų turėtų būti
blaivus protas ir sveika nuovoka. Kas neišmoksta pasitarti pats su savim,
neišgirs ir ką konstruktyvaus jam pasako kitas žmogus. Todėl skatinu jaunus
žmones: mokykitės mąstyti ir ieškokite dvasios draugų. Jei nerandate tarp
gyvųjų – ieškokite tarp mirusiųjų, sakė antikos stoikas Seneka. Ieškokite
artimų autorių – skaitykite knygas.
Mano gyvenime man didžiausias moralinis autoritetas buvo močiutė, dar
devynioliktame šimtmetyje gimęs žmogus. Nemačiau kito žmogaus, kuris taip oriai
ir išmintingai, nepakeldamas balso ir nieko nedramatizuodamas, būtų mokėjęs
priimti gyvenimą. Laikysena man atrodo svarbiau už išsilavinimą ir parašytas
knygas. Kai kada atiduodu duoklę savo buvusiems mokytojams, pripažįstu, ko iš
jų išmokau, bet kai jie pasirodo silpni, įsivelia į smulkias intrigas ar įpuola
į ekspansyvią isteriją, suprantu – žmogaus prigimtis silpna. Kiekvienas mūsų
turbūt turime blyksnių ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. Kai kada susiliečiame
šviesiąja. Būtent tais būties blyksnių momentais ir galime bet kada tapti
vienas kitam autoritetu.
Nuolatos
mokausi iš draugų, artimųjų, savo vaikų ir studentų. Jei kada imu jausti
profesinę vienatvę, nueinu sekmadienio vakare pasiklausyti į Bernardinų
bažnyčią kunigo Juliaus Sasnausko mišių. Teko vieną sykį nuvesti atvykusią
viešnią aplankyti tėvo Stanislovo į Paberžę. Įspūdis liko visam laikui.
Išvažiavau su jausmu, tarsi būčiau aplankiusi savo vaikystės senelių namus.
— Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?
— Vadovaujuosi principu – kiek galima mažiau kalbėti apie savo moralinius principus. Nietzsche yra įspėjęs niekada savo susikurtos dorybės nepavadinti vardu, nes tuoj pat ją prarasi. Jei iš tiesų pavyko išsiugdyti nors šiokius tokius moralinius principus, juos pastebės kiti. Jei nepastebės, vadinasi jie tėra tik iliuzija ir savęs apgaulė, tik dar viena savęs aukštinimo prieš kitus ir pasipuikavimo atmaina. Žinau viena – nelabai norėčiau būti visada savimi patenkinta ir teisi moralistė. Bet ko žmogus labiausiai bijo, taip dažniausiai su juo ir nutinka. Negaliu paneigti, kad kartais nebūnu tokia. Ir sunku nuspręsti – gerai tai ar blogai. Manau, kad moralę reikia kurti nuolat, čia pat, kiekvieną dieną iš naujo. Kurti iš to amžinojo molio, kurį paveldėjome iš protėvių, tėvų, knygų, Biblijos šaltinių. Tačiau šiam kūrybiniam judesiui vis iš naujo reikės mūsų pačių apsisprendimo ir susivokimo. Niekada moralės negalėsime išvesti iš formulės ar ankstesnių pavyzdžių. Kiekvienas moralinis judesys – tai individo unikalus ir nesikartojantis pasirinkimas. Tačiau jis tampa galimas, kai individas tampa tuo, kuo jis tapo, tik gyvendamas kartu su kitais, dalyvaudamas kitiems save ir išmokęs priimti tokias pačias dovanas iš kitų.