Gimęs dainuoti

Danutė Bindokienė

Daina nutilo, bet tik laikinai, kol pasikeitė dekoracijos gyvenimo scenoje ir prie pulto stojo kitas Dirigentas. Buvęs operos solistas Stasys Baras š.m. liepos 12 d.  perėjo į kitą savo karjeros fazę, kuri nesibaigs per amžius...

Gyvenimo keliai vingiuoti - ne kiekvienas sugeba pro tuos vingius sėkmingai praeiti, nenuklysdamas nuo jam skirtos dalios. Stasiui Barui buvo skirta dainuoti, dėl to jį Dievas apdovanojo nuostabiu dramatinio tenoro balsu, kuris daug dešimtmečių skambėjo ir lietuvių, ir nelietuvių scenose. Su daina ir muzika S. Baro gyvenimas susietas  net  35 metus. Amerikos lietuviai jį geriausiai prisimena, kaip Lietuvių operos Čikagoje žvaigždę, atėjusį į operą 1958-aisisis, Lietuvių operai statant Charles Gounod ,,Faustą”. Po to daug daug metų jokia opera  jau nebegalėjo apsieiti be sodraus, galingo S. Baro tenoro. Tiesa, jis  dainavo ne tik Lietuvių operoje, koncertavo ir kitur, net Australijoje, giriamas kritikų, džiaugsmingai sutinkamas publikos.

Su tokiu balsu jis galėjo iškilti į neišmatuojamas aukštumas, bet likimas tarytum pasišaipė iš žmogaus norų, pasukdamas Stasio Baro gyvenimo kelią kitais vingiais.

Tačiau tai nepalaužė tvirto charakterio, darbštaus Suvalkijos lygumų sūnaus: Stasys sugebėjo tuose vingiuose ne tik nepaklysti, bet sėkmingai juos nugalėti. Jis tapo nepamainomas visuomenininkas, finansininkas, Lietuvių fondo variklis, domėjosi Lietuvos muzikiniu gyvenimu (įsteigė savo vardo premiją gabiems tenorams, dosniai rėmė Lietuvos Muzikos akademiją); jam buvo nesvetimi ir Lietuvos politikos klausimai.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo  Valdui Adamkui kandidatuojant prezidento rinkimuose, S. Baras buvo akcijos ,,Už Valdą Adamkų - už Lietuvos ateitį” komiteto  pirmininkas. ,,V. Adamkus turi būti išrinktas prezidentu, tai gyvybiškai svarbu Lietuvos ateičiai”, - tvirtino jis ir dėjo daug pastangų, kad ši viltis išsipildytų.

Per pastaruosius 30 metų Stasio Baro pavardė buvo ypač siejama su Lietuvių fondu. Jis net 10 kartų  perrinktas į LF direktorių tarybą, šešias kadencijas buvo LF direktorių tarybos pirmininku (taip pat ir valdybos pirmininku), ypač daug prisidėjo prie Lietuvių fondo augimo, finansinės sėkmės. Šiandien, be abejo, Lietuvių fondas nesididžiuotų daugiau kaip 15 milijonų dol. kapitalu, jeigu prie to kapitalo sukaupimo nebūtų savo patarimais ir veikla prisidėjęs Stasys Baras.

Gyvenimas Stasio nelepino. Jis, kaip Senojo Testamento Jobas, turėjo pakelti daug skausmų dėl nuolatinių sveikatos sutrikimų, ypač širdies negalavimų ir problemų su koja. Tai  buvo  priežastys, ilgainiui privertusios jį palikti dainos pasaulį. Nepaisant visų negalių ir  sunkumų, S. Baras išliko vienu tolerantiškiausių, darbščiausių, draugiš-kiausių žmonių - visuomet džentelmeniškas, randantis gerą žodį, pasiruošęs atsiradusias problemas spręsti taikiu būdu. Kai lietuviškoje visuomenėje iškilo nemažai priešiškų nusistatymų Lietuvių fondui, retai kas pasakydavo neigiamą nuomonę apie Stasį Barą.

Apie jį būtų galima rašyti ir rašyti, bet iš esmės jau yra išleistos dvi knygos: A. Armino ,,Stasys Baras-Baranauskas” (1996 m.) ir O. Narbutienės ,,Stasys Baras”, tad norintys artimiau susipažinti su šia neeiline asmenybe, gali tai padaryti iš  knygų ir S. Baro įdainuotų muzikos įrašu.

Tačiau Stasio Baro jau nebėra.  Mirė, sulaukęs tik 86 metų, ir kaip tik šiandien laidojamas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Jo liūdi ne tik žmona, dukros, vaikaičiai ir kiti giminės, jo malonaus balso ir geranoriškos pasaulėžiūros dar ilgai pasiges visi,  jį pažinojusieji. Stasys labai liūdėjo, kai mirė jo geras draugas kompozitorius Aleksandras Kučiūnas, kuris daug kartų jam akompanuodavo koncertuose. Dabar jie vėl drauge ir galės Viešpačiui suruošti tokį koncertą, kad skambės visi žvaigždynai. Tad dainuok amžinai, Stasy!