Menininkui svarbiausia jo vidinė laisvė

Kovo 30 d. Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre atsidaroma batikos darbų  paroda ,,Verbos ir spalvos ant šilko”. Ta proga pakalbinome čikagiečiams meno mylėtojams gerai pažįstamą dailininkę Ireną Šaparnienę.

— Kas paskatino Jus suruošti šią parodą?

— Paskutinę asmeninę parodą Čiurlionio galerijoje turėjau gal prieš aštuonerius metus. Supratau, kad nuo to laiko gerokai pasikeitė mano stilius ir darbų tematika, taigi nusprendžiau ir vėl suruošti parodą.

— Kelinta tai paroda šioje galerijoje ir kur esate dar suruošusi parodas?

— Sunku būtų atsakyti kelinta tai bus paroda, kadangi kasmet dalyvauju vienoje ar kitoje grupinėje ar asmeninėje parodoje, neskaitant meno mugių ar festivalių tiek Illinois, tiek kitose valstijose. Gal įsimintiniausios parodos buvo Edvard's ligoninėje, Naperville, Chicago Merchandise Mart ir New Orleans Jazz festivalio meno paviljone.

— Čikagiečiams meno mylėtojams Jūsų nereikia pristatyti. Tie, kurie lanko parodas, žino Jūsų darbus. Ką naujo pamatys žiūrovai šioje parodoje?

— Parodai stengiausi atrinkti  dar nematytus darbus. Kai kurie bus atlikti mišria foto ir batikos technika.

— Esate žinoma batikos specialistė, kodėl pasirinkote šią techniką. Ar traukia kitos technikos?

— Batikoje niekada nežinai tiksliai, koks bus galutinis rezultatas. Čia daug netikėtumų ir toli gražu ne viskas priklauso nuo dailininko. Dažnai darbo kokybė ir galutinis rezultatas priklauso nuo šilko rūšies, net nuo oro temperatūros ir drėgmės. Ši technika mane ne tik traukia, bet ir ,,įtraukia” į šį nesibaigiantį ritualą, kur rezultatas toks nenumatomas,  netikėtas. Pastaruoju metu susidomėjau fotografija, kuri mane vis labiau ir labiau traukia.

— Ar populiari batika Amerikoje?

— Amerikoje batika nėra populiari, tačiau labai vertinama dėl netikėto efekto ir orginalumo.

— Kaip gimsta naujos temos ir nauji darbai? Kas Jus skatina kurti?

— Naujos temos visada ,,dūzgia kaip bitės” galvoje. Pilni lapai užrašų, brėžinių, eskizų! Aišku, kai kas ten ir lieka, bet kartais, vartant senus primirštus užrašus nustembi suvokusi, kad naujai padaryto darbo idėjos — jau tokios senos.

Šilkas turi tiek daug galimybių: gali ant jo dažyti, spausdinti, siuvinėti, rašyti, raižyti, deginti ir t.t. Svarbiausia — kūrinio idėja.

— Jūsų nuomone, ar šiuolaikinis menas turi išliekamąją vertę? O gal be reikalo autoriai stengiasi? Juk pasidarei kompiuteriu paveikslą ir pasikabinai ant sienos. Nusibodo — išmetei ir vėl naują pasidarei.

— Aš manau, kad meno kūrinio vertę parodo tik laikas ir menininko perteikta vidinė energija. Ir jei ta energija kažką sužadina žiūrovo viduje — kūrinys kažko vertas. Ir kartais ne taip svarbu, ar tai vaiko piešinukas, ar profesionalaus dailininko darbas, ar tai subtili grafika, ar spalvinga dėmė drobėje, svarbu, kad tai ,,užkabina” tavo sielą.

— Ką manote apie lietuvius dailininkus, atvažiavusius iš Lietuvos ir norinčius čia kurti. Ar jie turi galimybę pasiekti meno aukštumas Amerikoje?

— Amerikoje Lietuvos dailininkams, manau, yra puiki meno rinka, tačiau kūrybinė aplinka Lietuvoj kur kas palankesnė.

Meno aukštumos, kaip ir visos aukštumos, yra gana reliatyvios, beje, ir subjektyvios. Kas vienam dailininkui aukštuma, kitam gali atrodyti didelis nuopuolis. Bet kokiam menininkui svarbiausia jo vidinė laisvė: be pagundų, įtakų ir madų. Esu sutikusi tokių dailininkų tiek čia, tiek Lietuvoje. Vidinė laisvė neturi valstybinių sienų.

— Ar šiais laikais dailininkui turi reikšmės taip vadinama ,,mokykla”? O gal šiais laikais visai nesvarbu, kokios mokyklos atstovas tu esi?

— Mokykla visada svarbu — mane Vilniaus inžinerinis institutas  (Dabartinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas) mokė architektūros, o išmokė — batikos.

— Auginate dvi dukras. Ar dukros seka mamos pėdomis?

— Mano jaunesnioji dukra mėgsta man padėti, vyresnioji jau studijuoja Flagler College, St. Augustine. Abi  labai kūrybingos ir, manau, jei ne mene, tai kitose meno srityse suras save.

— Ar dalyvaujate lietuviškoje veikloje?

— Jaunesniąją dukrą kas šeštadienį vežioju į Čikagos lituanistinę mokyklą (vyresnioji ją jau baigė), dainuoju lietuvių meno ansamblio ,,Dainava” chore.

— Ką dar norėtumėte pridurti?

— Norėčiau užbaigti  mūsų pokalbį Mark Chagall citata: ,,Kiekvienas milimetras mano tapybos — kupinas nostalgijos”.

— Ačiū už pokalbį. Geros Jums parodos ir didelės kūrybinės sėkmės.

Kalbino Laima Apanavičienė