Vladas Krivickas
Kadras iš I. Bereznicko animacinio filmo ,,Baubas". Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Beveik vienareikšmiškai
emigracija bei globalizacija mūsuose įvardijami kaip neigiami ir Lietuvai
žalingi reiškiniai. Tokiais atvejais kaip įrodymas vardijamas žmonių bėgimas iš
Lietuvos, pradedant reikalingų specialybių darbininkais, baigiant aukšto lygio profesionalų pasirinkimu laimės
ieškoti užsienyje. Neigiamomis globalizacijos pasekmėmis įvardijamas visuomenės
įpročių suvienodėjimas, ekonominių klanų ir didžiųjų korporacijų diktatas,
grėsmė išnykti unikaliems papročiams bei retesnėms kalboms.
Vis dėlto, kalbėdami apie
emigraciją ir globalizaciją, neretai į šiuos reiškinius žiūrime iš labai
siauro, ,,savo kiemo” taško. O juk tai, šiek tiek kalambūriškai sakant, yra
globalūs dalykai. Emigracija yra didesnio reiškinio — pasaulinės migracijos — dalis. Globalizacija apskritai
yra nelabai vykęs terminas, nes jis apima ekonominius, kultūrinius,
socialinius, geografinius, net ekologinius reiškinius. Tad kritikams labai
lengva prie šio daugialypio ir dėl nuolatinio vartojimo ,,susidėvėjusio”
termino prikabinti problemas, su kuriomis globalizacija turi mažai ką bendra.
Jau kelios savaitės ,,The New
York Times” bestselerių sąraše figūruoja 27-erių metų brito Daniel Tammet
autobiografinė knyga ,,Born on a Blue Day”. Autobiografijos žanras ir toliau
mėgaujasi pasauline sėkme — nemažėja žmonių, pavargusių nuo grožinės
literatūros nesugebėjimo iš naujo išrasti save. Posakis ,,gyvenimas įdomesnis
nei literatūra” turbūt dar kurį laiką atrodys kaip truizmas pakankamam kiekiui
skaitytojų, kad tokias knygas kaip ,,Born on a Blue Day” iškeltų į
populiariausių veikalų sąrašo viršūnę.
Bet ne apie litaratūrą šįkart. D.
Tammet gyvenimo istorija mane sudomino dėl kelių priežasčių. Visų pirma,
jaunasis britų genijus yra ,,teigiamosios” migracijos ir globalizmo pavyzdys.
Kažkodėl, pliekdami migraciją, užsikabiname tik už emigracijos, nepastebėdami,
kad vis daugiau emigrantų grįžta į tėvynę; kad
grįžusieji paprastai užsienyje šio to išmoksta ir tampa
visapusiškesniais, naudingensiai tiek tėvynės, tiek pasaulio piliečiais?
Pavyzdžiui, lenkų emigrantai šiuo
metu šiurpina Didžiąją Britaniją kaip aršūs rasistai. Britų spauda pranešė, kad
lenkų atžalos ne tik atsisako sėdėti viename suole su pakistaniečiais, indais
ar juodaodžiais, bet netgi vengia kabinti paltus šalia kitos rasės klasės
draugo drabužių. Anksčiau ar vėliau lenkų emigrantų vaikai išmoks savo pamoką,
kad rasizmas ne tik yra morališkai blogas elgesio modelis, bet globalioje
visuomenėje — socialiai nenaudinga elgesio strategija. Tie, kurie grįš į
Lenkiją, šią žinią parveš savo tautiečiams. Galbūt sumuštų kitų rasių žmonių
Lenkijoje sumažės bent keliomis dešimtimis.
D. Tammet migracijos vandenyne
pasirinko plaukti prieš srovę. Tuo metu, kai lietuvaičiai atkakliai ieško
vietos po saule Didžiojoje Britanijoje, anglas atvyko į Lietuvą dirbti užsienio
kalbų mokytoju. Kelerius metus padirbėjęs Kaune, D. Tammet ne tik išmoko
lietuvių kalbą beveik kaip gimtąją (savo knygoje jis pasakoja apie vieną
nutikimą, kai lietuvio buvo palaikytas vietiniu), bet ir daug ką naujo sužinojo
apie save.
Autobiografijos skyriuje,
pavadintame ,,Ticket to Kaunas”, knygos autorius prisipažįsta, kad skambutis į
organizacijos ,,Voluntary Services Overseas” būstinę buvo geriausias jo
gyvenimo sprendimas. Britas teigia Lietuvoje atradęs naujų talentų ir savybių
bei susiradęs naujų draugų (kelis kartus knygoje minimi Žygimanto ir Vytauto
vardai).
Visa tai pakankamai įdomu jau vien dėl to, kad knyga, kurioje nemažai dėmesio skiriama Lietuvai ir lietuviams, juolab be esminių klaidų ir be prasivardžiavimų apie ,,aštradančius” rytų europiečius, pateko į ,,The New York Times” bestselerių sąrašą. O dar labiau intriguoja tai, kad D. Tammet nėra eilinis anglų kalbos mokytojas.
Apie šį
britą pastatytas dokumentinis filmas, jam buvo skirta ištisa CBS laidos ,,60
minutes” atkarpa. D. Tammet yra
tik vienas iš 50 pasaulyje gyvenančių žmonių, sergančių reta autizmo forma —
Aspergerio sindromu. Jam gana sunku bendrauti su aplinkiniais, sunku išlaikyti
akių kontaktą, užmegzti santykius su žmonėmis. D. Tammet ir negausūs jo likimo
draugai negali įsiminti žmonių veido bruožų, jiems sunku atsikratyti keistų
įpročių (pavyzdžiui, britas negali palikti namų nesuskaičiavęs drabužių,
kuriuos tuo metu vilki).
Nepaisant minėtų trūkumų, D. Tammet yra genijus, tarsi nužengęs iš garsaus kino filmo ,,Rainman”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Dustin Hoffman. Britas gali atmintinai dauginti triženklius skaičius. Jis įsimena ištisus puslapius skaičių sekų. Jam priklauso Europos rekordas, atmintinai suskaičiuojant ilgiausią pi reikšmę (22,514 skaitmenų).
D. Tammet moka keletą kalbų, tarp jų
lietuvių ir islandų. Pastarąją, laikomą viena sunkiausiai išmokstamų pasaulio
kalbų, britas išmoko per savaitę. Šis faktas yra aiškiai dokumentuotas,
projekte dalyvavo grupė islandų. Po septynių dienų studijų D. Tammet dalyvavo
nacionalinės Islandijos televizijos laidoje ir puikiai suprato visus jam
užduodamus klausimus bei į juos atsakinėjo beveik nedarydamas gramatinių
klaidų.
D. Tammet teigimu, gyvenimas
svetimoje aplinkoje — Lietuvoje — jam padėjo geriau pritapti grįžus į tėvynę.
Apie lietuvius jis atsiliepia kaip apie tolerantišką tautą ir teigia, kad jie
nemažai jo keistenybių priskyrė kultūriniams skirtumams ir bendraudami nestatė
jokių dirbtinių barjerų. Pagyvenęs Lietuvoje, britas grįžo į tėvynę ir ten
sėkmingai gyvena. Jis įkūrė internetinę kalbų mokyklą ir, naudodamasis svečioje
šalyje įgyta patirtimi, sėkmingai bei savarankiškai tvarko savo gyvenimą.
Šiuo ir nemažai kitų atvejų,
migracija nėra blogas dalykas, ypač jei pripažinsime, kad dažnai pernelyg
greitai migraciją ,,apšaukiame” emigracija. Jei žmogus su ypač retu ir
sudėtingu susirgimu, vienas iš 50 pasaulyje gyvenančių mokslo dar neišaiškintų
genijų, gali pozityviai panaudoti emigracijoje įgytą patirtį, kodėl nemanome,
jog tai tiesa daugelio eilinių (e)migrantų atžvilgiu?