Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje

Jadvyga Godunavičienė

Pirmieji žingsniai

Gedimino kalno prieigose, prie Lietuvos nacionalinio muziejaus atsiradęs naujas stendas, skelbiantis, kad čia vyksta Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda, ne vieną praeivį nustebina. Kas tai? Gal paprasčiausia pavadinimų maišatis? Nieko panašaus – tai gryniausia tiesa, nes pagaliau Vilnius turės Bažnytinio paveldo muziejų, kurio seniai reikėjo. Tik laikinai, kol būsimosios šio muziejaus patalpos – šv. Mykolo bažnyčios ir prie jos esančio bernardinių vienuolyno ansamblis bus remontuojamas ir pritaikomas naujoms reikmėms, nuolat atnaujinama bažnytinio paveldo paroda įsikūrė vienoje Lietuvos nacionalinio muziejaus salių.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis jo pasirašytame dekrete apie muziejaus įsteigimą skelbia:

„Bažnytinis paveldas / architektūros paminklai ir dailės kūriniai, taikomieji amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos ir t.t. / sudaro didelę ir reikšmingą Lietuvos kultūros paveldo sritį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa. Dar XIX amžiuje, kai Lietuva priklausė stačiatikiškai Rusijos imperijai, ir vėliau, Pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu, bažnytinis paveldas buvo niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis neteisėtai atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose. Pasaulietinės ekspozicijos negali užtikrinti deramos pagarbos sakraliems objektams, ypač stebuklais garsėjusiems atvaizdams, votams, relikvijoriams, bažnytiniams indams. Maža to, tokių kūrinių bei dirbinių saugojimas bei demonstravimas bažnytinei jurisdikcijai nepriklausančiose institucijose pažeidžias aukotojų valią ir iškreipia tikrąją jų prasmę, nes iškeliami vien meniniai ir istoriniai sakralinių objektų as-pektai. Kai kuriems kūriniams, dirbiniams bei dokumentams, išlikusiems bažnyčiose, tačiau nebevartojamiems religinėm reikmėm, būtinas restauravimas ir apsauga.

Atsižvelgdamas į Popiežiškos kultūros tarybos rekomendacijas ir katalikiškų Europos šalių patirtį bei pavyzdį, matydamas būtinybę pa-greitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir ateistinio Bažnyčios persekiojimo padarinių įveikimą, siekdamas, kad vertingiausia kilnojamojo bažnyčios paveldo dalis būtų tinkamu būdu, nepažeidžiant sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę bei vertę, pristatyta tiek Lietuvos žmonėms, tiek ir miesto svečiams.

įsteigiu Vilniuje, šv. Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno ansamblyje / Maironio g. / Bažnytinio paveldo muziejų.

Numatau, kad patalpos muziejui bus remontuojamos ir įrengiamos, ekspozicija formuojama, edukacinių ir kitų paslaugų infrastruktūra kuriama, arkivyskupijai bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Vilniaus miesto savivaldybe ir kitomis valstybės kultūrinėmis bei švietimo institucijomis”.

Inauguracinė paroda

Pirmojoje parodoje visuomenei pristatoma dar nerodyta, Vilniaus arkivyskupijos sukaupta, kolekcija. Tai seni, gal kelis šimtmečius bažnyčių apeigoms naudoti, liturginiai indai, mišiolai, drabužiai. Anot parodos kuratorių, Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkės Sigitos Maslaukaitės ir Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkės Ritos Pauliukevičiūtės, sukauptoje kolekcijoje yra labai vertingų daiktų, surinktų iš bažnyčių, ypač atokesnių, kur jie sėkmingai išsaugoti per visas istorines audras.

Atidarant parodą šventojo Sosto apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Peter Stephan Zurbringgen sakė negalįs atsigėrėti puikiais eksponatais bažnytinio paveldo muziejuje, kaip ir daugely Europos valstybių sostinių. Jis taip pat pritarė kardinolo Audrio Juozo Bačkio išsakytoms mintims, kad bažnytinis muziejus negali būti vien senų meno vertybių saugykla, jis visų pirma – sielovados institucija.

Šia pirmąja paroda norima katalikų bendruomenei pranešti, kad Bažnytinio paveldo muziejus jau įsteigtas, vertingos kolekcijos kaupimas. Vieni parodos eksponatai sugrįš į bažnyčias, kiti bus saugomi, laukiant pagrindinių muziejaus patalpų.

Simboliška, kad lankytojus salėje „pasitinka” šv. Petro, rankoje laikančio dangaus raktus, skulptūra. Ji tarsi kviečia – prašom įeiti ir pasižiūrėti, kiek čia gražių sakralinių kūrinių. Yra 1826 m. Pijorų spaustuvėje spausdintas mišiolas iš Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos, puošnios monstrancijos iš Trakų šv. Marijos Apsilankymo, Vilniaus šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei kitų bažnyčių. Ypač įdomi vertinga sidabrinė monstrancija su puikiu uždaromu dėklu. Ji gauta iš Vidiškių šv. M. Marijos Apsilankymo bažny-čios, o padaryta apie 1904 m. Vilniuje, M. Nieviadomskio dirbtuvėj.

Rodomi vertingi liturginiai indai iš Vilniaus, Sudervės, Daugėliškio, Lentvario ir kitų bažnyčių, taip pat ypatingai puošnūs, kruopščiai austi, meniškai, brangiais siūlais siuvinėti arnotai, kapos, dalmatikos.

Laukia dideli darbai

Susitikime su žurnalistais kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasakojo, kad seniai galvojęs, kur gauti lėšų buvusiam bernardinių vienuolynui suremontuoti. Ne kartą buvo siūloma šiose patalpose įrengti viešbutį, kuriam senamiestis ypač viliojantis. Tačiau verslininkų vilionių atsisakyta, norint išsaugoti pastatus muziejui. Po paieškų ir svarstymų atsiranda ir lėšų avarinės būklės pastatams sutvarkyti. Jų žada Vilniaus miesto savivaldybė, tikimasi pagalbos iš tarptautinių fondų, Kultūros ministerijos. Dalį kaštų padengs pati Vilniaus arkivyskupija. O kol vyks darbai, gal trejetą metų, parodos vyks Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Įrengiant Bažnytinio paveldo muziejų, dominasi, kaip panašios institucijos veikia Italijoje bei kitur, kur mes esama ilgalaikių tradicijų. Būtina suburti autoritetingų specialistų–muziejininkų, religinio meno tyrinėtojų, restauratorių komandą, kuri tvarkytų būsimą muziejų, paversdama jį šiuolaikišku, gyvu, įdomiu, o ne, kaip jau minėta, senų, gražių daiktų bedvasiu sandėliu.

Nepriklausomybės metais Bažnytinio paveldo muziejus buvo (1935 m.) įsteigtas Kaune. Kaip sako meno istorikė Giedrė Jankevičiūtė, per okupacijos metus dalis jo ekspozicijos sunyko, nebuvo išsaugota. Kai kas išliko ir atsidurs naujajame muziejuje. Be to, panašūs muziejai yra Birštone, Kaune, Kaišiadoryse, Varniuose. Tų vietovių tikintieji jais labai didžiuojasi.