Lyg vaikas be galvos

Dalia Cidzikaitė

Visiems gerai yra žinomas, tiesa, šiais laikais gal kiek ir primirštas, posakis: ,,Šimtas auklių — vaikas be galvos". Būtent šis posakis ir ateina į galvą, kai imi galvoti apie jau ne pirmi metai Lietuvoje vykstančią (ar tebevyksiančią) aukštojo švietimo reformą. Net ir gilintis nepradėjus, apima siaubas, kiek daug grupių, komisijų ir pavienių asmenų kalba, diskutuoja, ginčijasi, įrodinėja, gina savo tiesas ir kitaip kaip ,,minko'' šią opią temą. Ir, kaip neretai pasitaiko, kai tiek daug ,,auklių", vaikas — šiuo atveju ne tik studentai, dėstytojai, kiti universiteto darbuotojai, bet ir mes, akademiniame gyvenime tiesogiai nedalyvaujantys, — pradedame jaustis, švelniai tariant, lyg ,,be galvos".

Vladas Krivickas straipsnyje ,,Inteligentų tauta. Švietimo krizė šiapus ir anapus Atlanto" (,,Draugas", 2007 m. sausio 29 d., 19) teigia, jog nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybės biurokratų lūpų nepalieka kalbos apie švietimo refomą. Jis nepatingi paminėti kelių, paskutiniu metų ,,auklių'' sugalvotų ir taikomų naujų ,,mokymo metodų''. ,,Vidurinių mokyklų mokiniai vos ne kasmet laiko kitokius baigiamuosius egzaminus. Aukštosios mokyklos lyg kaprizingi darželinukai nuolat kaitalioja reikalavimus būsimiesiems studentams" — vardija V. Krivickas.

Neapsieinama ir be kuriozų ar tiesiog šypseną, neretai kreivą, išspaudžiančių istorijų. Štai sausio 31 d. ,,Delfi" tinklalapyje pasirodžiusiame straispnyje ,,Dėstytojauti susiruošęs A. Brazauskas susirūpino mažais dėstytojų atlyginimais" pastebima, jog nors apie ubagiškus aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus kalbama ne vienerius metus, tik dabar, aukštą vietą Lietuvos vyriausybėje užėmusiam Lietuvos valdininkui tiesiogiai, savo kailiu pajutus problemos rykštę, susirūpinta, už ką akademinė visuomenė perka savo kasdienę duoną.

Jeigu ir toliau tęstume šią temą, turbūt neišvengiamai taptume dar viena Lietuvos aukštojo švietimo aukle, todėl gal verčiau čia sustokime ir pasiteiraukime, ką apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, dabartinę jo padėtį, bėdas ir sopulius bei, tikėkimės, šviesią jos ateitį mano oficialūs Lietuvos pareigūnai.

Toliau jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrės patarėju dr. Giedriumi Viliūnu.

 

– Žiniasklaidoje netrūksta straipsnių apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Dažnas jų apie reformą kalba būsimuoju laiku. Kaip yra iš tikrųjų: ar reforma jau prasidėjo, jei taip, kokiame etape ji šiuo metu yra?

– Lietuvos aukštasis mokslas kinta visą laiką — pavyzdžiui, tik prieš keletą metų greta universitetų atsirado kolegijų sistema, įvesta studijų apskaita kreditais, suvie-nodinta studijų įmoka visiems dieninio skyriaus studentams ir taip toliau. Todėl galima sakyti, kad reforma vyksta nuolat. Tačiau maždaug nuo 2000 metų šie pokyčiai yra sulėtėję. Vyriausybinis Aukštojo mokslo plėtros planas, rengtas nuo pat 2000-ųjų metų, buvo patvirtintas tik pernai, ir tai gerokai apkarpytas. Kai kurie reformų veiksmai buvo įstrigę pusiaukelėje – antai prieš keletą metų labai padidintas studentų skaičius, bet atitinkamai nepadidintas jų finansavimas ir dar įvestas pačių studentų sumokamos studijų įmokos apribojimas. Padaugėjus studentų, išaugo krūvis dėstytojams, o jų skaičius ir atlyginimai jau daug metų neauga ir dėl finansinių aplinkybių, ir dėl netobulo universitetų valdymo. Dėl viso to visuomenėje kyla vis daugiau nepasitenkinimo studijų kokybe. Šiuo metu Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkos darbai vėl pajudėjo. Tariamasi dėl naujo studijų finansavimo modelio, numatomos priemonės, kaip subalansuoti studentų skaičių ir valstybės išgales, kaip atnaujinti studijų programas, aukštųjų mokyklų įrangą ir kita. Tikimasi, kad esminiai reformos principai bus paskelbti jau šių metų rudenį, o įgyvendinimas prasidės nuo 2008-ųjų.

– Nemažos painiavos yra ir dėl įvairių komisijų, kurios yra sudarytos (ar ketinamos sudaryti) aukštojo mokslo reformą vykdyti. Gal galėtumėte paaiškinti bent dalies jų paskirtį, vaidmenį, atliekamas funkcijas? Kurios jų turi (ar turės) sprendžiamąjį balsą?

– Toks įspūdis susidaro dėl to, kad aukštojo mokslo reformos klausimais pasisako labai daug visuomeninių organizacijų, forumų, akademinio pasaulio interesų grupių. Įgaliojimus turinčių komisijų nėra daug. Viena svarbiausių šiuo metu yra 2006 m. gruodžio mėnesį Ministro pirmininko sudaryta 13 asmenų grupė parengti mokslo ir studijų sistemos reformos principams. Apibendrinusi įvairių žinybų, sąjūdžių ir ekspertų nuomones, ši grupė parengė 10 principų, kurių pagrindu bus sudarytas Lietuvos politinių partijų susitarimas. Toks susitarimas yra būtinas, nes daugelis reformos žingsnių priklauso nuo apsisprendimo: ar norime riboti valstybės remiamų studentų skaičių, ar studijų įmokos dydis turi būti visiems vienodas, kokios yra universitetų autonomijos ribos ir kt. Tokį susitarimą, jeigu viskas eis sklandžiai, kovo mėnesį turėtų patvirtinti Seimas. Kai tokie principiniai dalykai paaiškės, detalėms nugludinti bus panaudota platesnė komisija prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Tokia komisija šiuo metu sudarinėjama. Šiaip reformos darbus koordinuoja Švietimo ir mokslo ministerija.

– Visai neseniai žiniasklaidoje Jūs kalbėjote apie mažus dėstytojų atlyginimus ir būtinybę kažką dėl to daryti. Kokios yra kitos Lietuvos aukštojo mokslo problemos?

– Dėstytojų atlyginimai Lietuvoje tikrai yra neįtikėtinai maži. Apgynęs disertaciją ir pradėjęs dirbti, jaunas dėstytojas šiuo metu gali tikėtis maždaug pusantro tūkstančio litų atlyginimo, iš kurio dar bus išskaitomi mokesčiai. Profesorius, atskaičius mokesčius, gauna maždaug 2000 Lt atlyginimą. Už tokią algą Lietuvoje niekur nepasamdysi paprasto mūrininko, jau pradžios mokyklų mokytojai yra atlyginami geriau. Daugelis dėstytojų, žinoma, tokiomis pajamomis nesitenkina, dirba keliose vietose, rengia mokslo projektus ir kitaip uždarbiauja, tačiau tai kenkia jų tiesio-ginėms pareigoms. Pasakyčiau dar stipriau — tai juos žemina. Dėl to kai kurių aukštųjų mokyklų dėstytojų amžiaus vidurkis jau peržengė 50 metų, labai sumažėjo jaunimo susidomėjimas akademine karjera.

Panaši problema yra ir aukštųjų mokyklų mokslinės įrangos nusidėvėjimas, ypač skaudus techninėse, gamtos mokslų studijų ir mokslo srityse. Bet ir humanitarams reikia geriau aprūpintų bibliotekų, suremontuotų auditorijų, atnaujintų bendrabučių.

Nerimą kelianti sritis taip pat yra, kaip jau minėjau, ir studijų kokybė. Darbdavių nuomone, aukštųjų mokyklų dabar teikiamos žinios ir gebėjimai neatitinka darbo rinkos poreikių. Labai daug studentų nebaigia studijų, po pirmų, antrų ar trečių metų keičia studijų kryptį, vėl gaudami valstybės paramą; nemaža studijuojančių, atrodo, siekia ne tiek žinių, kiek diplomo. Bet nenorėčiau visko piešti vien juodomis spalvomis. Yra ir gerų mokyklų, ir aukščiausio lygio dėstytojų, ir naujų laboratorijų, ir, be abejo, puikių studentų. Į šiandieninę krizę žiūriu optimistiškai: tai, kad mes esame nepatenkinti, rodo, kad norime permainų, kad nesitaikstome su esama padėtimi. Ir tikiu, kad ją pakeisime.

– Jau ne pirmi metai, kai į Lietuvos aukštąsias mokyklas atvažiuoja studijuoti užsienio studentai. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos universitetai yra tam pasiruošę ir ką reikėtų daryti, kad studentų atvažiuotų daugiau? Ar reformoje skiriamas dėmesys įvairių formų mainams su užsieniu?

– Tarptautinių studijų mainų galimybėmis kol kas labiau naudojasi Lietuvos studentai ir dėstytojai, kurie išvyksta studijuoti arba pasitobulinti į užsienį pagal Europos Sąjungos ERASMUS, SOCRATES programas, o pastaraisiais metais, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare,  taip pat labai padaugėjo studentų, tiesiogiai stojančių į kitų Sąjungos šalių universitetus. Užsieniečių studentų Lietuvoje nėra daug, ir pirmiausia, aišku, dėl kalbos barjero. Sąlygos atvykti nuolatos gerėja: rengiama vis daugiau studijų programų anglų kalba, suderinta tarptautinių studijų mainų teisinė bazė, kuri leidžia Lietuvoje išklausytus dalykus užskaityti kitų šalių universitetų studijų programose ir atvirkščiai. Veikia įvairios informacinės tarnybos, yra galimybių gauti stipendijas, norintiems išmokti lietuvių kalbos. Tačiau kad tų užsienio studentų atvažiuotų daugiau, visų pirma turime jiems pasiūlyti gero lygio mokslą. Todėl dabartinėje reformoje labiausiai rūpinamasi, kaip pagerinti mūsų aukštojo moklso kokybę, sustiprinti universitetų ir kolegijų bazę, dėstytojų korpusą, kaip pasiekti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos būtų pajėgios konkuruoti su geriausiomis Europos ir pasaulio mokyklomis. Ateityje užsienio studentų pritraukimas mums gali tapti vienu pagrindinių uždavinių: viena vertus, dėl demografinės krizės labai sumažės lietuvių studentų, antra vertus, šaliai reikės kvalifikuotos darbo jėgos, protų, taip kaip yra kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse. Turėsime rimtų klausimų: kokių šalių studentus vilioti, kaip skatinti juos pasilikti... Norėčiau, kad mūsų aukštosios mokyklos taptų tokiomis geromis, kad į jas sugrįžtų užsienyje gyvennačių lietuvių vaikai.

– Skirtingai nuo daugelio užsienio universitetų, Lietuvos aukštosiose mokyklose neabejotina persvara yra teorinių, o ne praktinių žinių pusėje. Ar galvojama ką nors dėl to daryti?

– Tai ne visiška tiesa ir nebūtinai blogai. Yra pakankamai daug vadybos, verslo, medicinos, menų mokyklų, kurios paruošia puikiai praktiškai pasiruošusius specialistus, vertinamus visoje Europoje. Antra vertus, geras teorinis pasirengimas — jeigu jis tikrai geras — yra daug naudingesnis už praktinį, nes suteikia kūrybiškumo, sugebė-jimo greitai prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos, o tai yra labiausiai vertinamos šiuolaikinių specialistų savybės. Tačiau nepakankamas ryšys su praktika tikrai yra viena dažniausiai minimų Lietuvos aukštojo mokslo silpnybių. Šiuo metu stiprinami reikalavimai universitetams į studijų programas įtraukti daugiau praktinio pasirengimo  kreditų, o į studijų programų komitetus — socialinius partnerius, atstovaujančius būsimiems darbdaviams. Numatoma daug lėšų aukštojo mokslo ir verslo, darbo rinkos ryšiams stiprinti, tam bus naudojamos 2007 – 2013 m. laikotarpio Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos. Tačiau, mano nuomone, problema čia yra gilesnė. Lietuvos aukštasis mokslas apskritai yra per daug atitrūkęs nuo visuomenės reikmių, technologiškai atsilikęs ir nepajėgus atnaujinti dėstytojų kompetencijas. Šią situaciją gali ištaisyti tik esminė reforma. Tikėkimės, kad tokia dabar ir yra pajudėjusi.

– Jūsų nuomone, ar turėtų keistis dabartiniai dėstytojo ir studento darbi-niai santykiai? Jie taip, kokie jie turėtų/galėtų būti?

– Lietuvoje dar daug kur juntama tradicinė akademinė kultūra: dėstytojas jaučiasi esąs vienintelis savo dėstomo dalyko žinių savininkas, linkęs jas paskelbti neginčijamos tiesos pavidalu per paskaitas, nepertraukiamo monologo būdu. Atsiradus internetui, prieigai prie tarptautinių mokslinės informacijos duomenų bazių studijų aplinka pasikeitė, taip pat kaip pasikeitė ir daugelis disciplinų, kažkada buvusių stabilių profesijų. Dėstytojas turėtų tapti visų pirma savarankiškų studijų konsultantu ir kolektyvinių diskusijų, seminarų vadovu, mokyti, kaip susirasti, atsirinkti ir įvertinti informaciją, o ne pats ją perteikti. Tokiems pokyčiams paspartinti vėlgi reikia investicijų į žmones, dėstytojus: daugelis jų per savo karjerą išgyveno technologinį ir informacinį šoką, ne visi yra pakankamai pažįstami su šiuolaikiniais studijų ir mokslinio darbo metodais geriausiuose Vakarų (o pastaruoju metu jau ir Rytų) universitetuose. Jeigu norime, kad dėstytojai įkvėptų ir vestų jaunimą, išaugusį jau globalinėje virtualioje informacnėje terpėje, tai turime jiems tam sudaryti sąlygas.

 - Jūsų prognoze, kada Lietuvos aukštosios mokyklos pradės jausti reformos poveikį? 

– Tai priklausys visų pirma nuo artimiausių mėnesių politinių apsisprendimų. Jeigu bus susitarta dėl reformos principų, dėl investicijų į mokslą didinimo, pokyčiai pasijus jau šių metų antroje pusėje. Rimtesnis poveikis ateis per 4 – 5 metus, kadangi nauji finansavimo principai gali būti įvesti tik palengva, keičiantis studentų kartoms. Tokia pati, manau, bus ir aukštojo mokslo sistemos struktūrinių pertvarkymų, mokslo bazės atnaujinimo trukmė. Tačiau svarbiausia, kad pirmieji pokyčiai aukštosiose mokyklose pasijustų kuo greičiau. Jeigu prarasime studentų ir dėstytojų pasitikėjimą, kuris šiuo metu lyg pradeda atgimti, tai pasekmės gali būti labai blogos.