Paskutinė balandžio savaitė - be didesnių netikėtumų

Andrius Navickas

Dar viena nesaldi Prezidento savaitė

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus jau ne kartą yra pagalvojęs, jog visiškai teisi buvo jo žmona Alma ir kai kurie buvę patarėjai, kai tikino nekandidatuoti antrą kartą. Praėjo dar tik pusė kadencijos, o Prezidentas jau priverstas pripažinti, kad jo pažadai nuversti kalnus Lietuvos vidaus politikoje subliuško kaip muilo burbulas.  Antrosios kadencijos aušroje Prezidentas ne kartą tvirtino, jog jo turimų galių tikrai pakanka, tereikia politinės valios ir ryžto. Dabar gi, kalbėdamas televizijos laidoje, jis liūdnai teigė, kad Konstitucijoje numatytų politinių galių nepakanka ir reikia pagalvoti apie Konstitucijos pataisas. Šie Prezidento žodžiai eilinį kartą sulaukė visai kitokios reakcijos nei Valdas Adamkus veikiausiai tikėjosi. Vieni pagūžčiojo pečiais, o kiti tiesiai pareiškė, jog reiktų rimtai pagalvoti apie Seimo renkamą Prezidentą. Esą tokia praktika puikiai egzistuoja Estijoje ir Latvijoje, ir mūsų kaimynams netenka spręsti tų problemų, kurios kyla iš politinių institucijų varžytuvių.

Prezidento pasiūlymas nesukėlė entuziazmo ir todėl, jog jis pats atrodo vis labiau nusilpęs. Net jei nepasitvirtino skeptikų abejonės dėl fizinės V. Adamkaus ištvermės, tačiau politinės valios jam vis labiau trūksta. Prezidentas vis labiau primena suirzusį pagyvenusį poną, kuriam nepatinka tai, kas vyksta aplinkui, tačiau aiškių idėjų, kaip galėtų būti kitaip, jis jau nebeturi.

Esu įsitikinęs, kad labai nesmagu Prezidentui buvo priimti sprendimą, ar vetuoti Liustracijos įstatymo pataisą dėl apribojimų rezervo karininkams. Visiškai suprantama, kad jis apsisprendė vetuoti. Įstatymo pataisa buvo parengta skubotai, joje nemažai prieštaravimų ir spragų. Tačiau faktas tas, jog išsipildė prognozė, kad Prezidentas tapo rezervistų gelbėtoju. Jo autoriteto tai tikrai nesustiprino. Lygiai kaip jo išvedžiojimai apie tai, kad esą velioniui Borisui Jelcinui Lietuva nesuteikė svaraus valstybinio apdovanojimo, nes tai pasiūlyti turėjo Valstybės apdovanojimų taryba. Į šiuos išvedžiojimus žurnalistė atsakė teisės aktų citata, kuri aiškiai rodo, jog Prezidentas turėjo visas galias pats imtis apdovanojimo iniciatyvos. Veikiausiai paprasčiausiai apie tai nepagalvojo, o dabar nesinori to pripažinti.

Nejaukiai Prezidentas turėjo jaustis ir susitikime su Seimo frakcijų seniūnais. Po jo paaiškėjo, kad jam teks teikti dekretą apie Arvydo Pociaus atstatydinimą, tačiau jo nusižiūrėtas kandidatas į VSD vadovus – Povilas Malakauskas – vargu ar sulauks pritarimo Seime. Prezidentui teliko skėsčioti rankomis ir sakyti – tai pasiūlykite ką nors patys.

Partinės migracijos metas

Pilietinės demokratijos sąjunga, kaip ir galima buvo tikėtis, paskelbė politines varžytuves – kas pasiūlys šios partijos nariams geriausias sąlygas, pas tą partija visi ir iškeliaus. Varžytuves paskubino Sveikatos apsaugos ministro R. Turčinsko apsisprendimas pereiti pas socialdemokratus. Ministras savo žingsnį paaiškino tuo, kad socialdemokratai turi daugiau galios, o pilietininkai esą vis vien anksčiau ar vėliau išsivaikščios. Regis, šiandien pagrindinis pilietininkų vadovo Viktoro Muntiano rūpestis – kaip parsiduoti kolektyviai, nes esą taip galima gauti geresnę politinę kainą nei, išsibėgiojant po vieną. Tiesa, ir šiuo atveju tenka spręsti problemą: dalis pilietininkų žvalgosi į valstiečius liaudininkus, kiti – į socialdemokratus. Abi šios partijos džiaugiasi papildymu, tačiau ypatingu sąlygų naujokams neskuba sudaryti.

Ką gi, kai išnyks Politinės demokratijos sąjunga, Lietuvos partinė sistema tikrai nuo to nenuskurs. Ši partija tebuvo dirbtinis darinys, atsiradęs, tikintis perimti Darbo partijos politinį kapitalą. Tačiau naujai partijai pirmiausia pritrūko charizmatinio lyderio. Ar tokio pobūdžio tuoktuvės sustiprins valstiečius liaudininkus ar socialdemokratus? Abejoju. Tačiau ir keli šimtai žmonių vis ši tas.

Partiniai persigrupavimai nesiliauja ir Vilniuje, net po mero išrinkimo. Daug ką nustebino žinia, kad buvęs vicemeras socialdemokratas G. Paviržis nuo šiol dirbs A. Zuoko patarėju. Taip, tas pats G. Paviržis, kuris buvo vadinamas didžiausiu buvusio Vilniaus mero konkurentu praėjusią kadenciją. Politikoje viskas keičiasi itin sparčiai.

Jau gegužės vidurį turėtų paaiškėti, kokiai partijai priklausys Vilniaus vicemeras A. Paleckis. Socialdemokratai grasina jį išmesti iš partijos, o liberaldemokratai neslepia, jog mielai priimtų į savo gretas. Stebint tokius sparčius partinės priklausomybės pokyčius, telieka tik spėlioti, kokios partinės mozaikos susiformuos iki šių savivaldybių tarybų kadencijos pabaigos.

Finansų ministro Lietuvai nereikia?

Lietuva daugiau kaip mėnesį gyvena be Finansų ministro. Nei Premjeras, nei Premjeras, regis, neskuba ieškoti įpėdinio atsistatydinusiam Z. Balčyčiui. Tiesa, premjeras patikino, kad jau kitą savaitę jis siūlys rimtai svarstyti dabartinio viceministro  Rimanto Šadžiaus kandidatūra. Kita vertus, ar ilga Vyriausybės veikla be Finansų ministro ką nors stebina? Ši Vyriausybė, regis, neketina vykdyti radikalių reformų, su euro įvedimu jau kartą apsijuokė, tai Finansų ministerija yra tapusi tik savotiška Vyriausybės buhaltere, o šiam darbui atlikti ministro net nereikia. Pakanka kruopščiai viską suskaičiuoti sugebančių klerkų. Tiesą pasakius, labai smalsu, ką apie Finansų ministerijos veiklą savo ataskaitoje, kurią skaitys netrukus, pasakys G. Kirkilas. Spėju, dar kartą pasidžiaugs, jog į biudžetą surenkame vis daugiau pinigų. Tik ar tai Finansų ministerijos nuopelnas?

Kažkada, kai Finansų ministre buvo dabartinė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, buvo kalbama, jog ji yra tikrasis Vyriausybės stuburas. Dabartinei Vyriausybei patogiau be stuburo, todėl per drąsu tikėtis, kad R. Šadžius taps svarbiu veikėju Vyriausybėje. Kita vertus, ar šioje Vyriausybėje daug tikrai iškilių asmenybių?