Apie nykstančias bites ir ne tik jas

Dalia Cidzikaitė

Kur dingsta bitės — paskutiniu metu tokį klausimą jau ne retoriškai užduoda ne tik 24 JAV valstijų bitininkai, didieji šalies laikraščiai, tokie kaip ,,The New York Times” ar ,,The Christian Science Monitor”, bet ir mokslininkai. Susirūpinimą kelia ne vienos, dešimties ar net šimtų bičių nesugrįžimas į avilius, bet ištisų jų kolonijų išnykimas.

Pasak amerikiečių bitininkų, bitės iš jų avilių ėmė masiškai dingti praėjusių metų rudenį. Žurnalistų kalbinami bičių augintojai neslepia susijaudinimo ir nerimo, jų teigimu, įspūdis toks, jog, atrodo, ištisos bičių kolonijos ėmė pradingti — vieną dieną nei iš šio, nei iš to paliko avilius ir niekada į juos nesugrįžo.

Iš pradžių manyta, jog tai yra susiję su oru, netikėtu atšalimu ar kelias dienas nesiliovusiu lietumi, apskritai pasikeitusiomis gamtos sąlygomis, tačiau, net ir orams pagerėjus, bičių aviliuose nepadaugėjo, o atvirkščiai — jos ir toliau nyko milžiniškais skaičiais.

Tokį keistą bičių išnykimo reiškinį mokslininkai pavadino ,,kolonijų suirimo sutrikimu” (,,colony collapse disorder” arba CCD). Pirmoji valstija JAV, kurioje buvo pastebėtas staigus bičių kolonijų iširimas, buvo Florida. Nuo praėjusių metų Amerikos bitininkai pranešė, jog jų bičių aviliai ištuštėjo nuo 50 iki 90 procentų.

Kol mokslininkai tik pradeda rimčiau ir sutelkčiau domėtis bičių pradingimo fenomenu Amerikoje, patys bitininkai linkę vardinti ne vieną tokio bičių elgesio priežastį — nuo naujo, moksliškai dar neatpažinto viruso ar parazito iki genetiškai modifikuotų pasėlių. Dar kiti spėlioja apie bitėse pasikeitusią imuninę sistemą.

Mokslininkai gi įsitikinę, jog, nepaisant, kokia priežastis ar priežastys bebūtų, bičių nykimas yra ženklas pabusti. Ir pradėti rūpintis ne tik bitėmis, bet ir kitais vabzdžiais, kurie padeda apdulkinti augalus, krūmus ir medžius. Pasak kai kurių tyrimų, maždaug apie 4,500 kitų alternatyvių vabzdžių, dalyvaujančių apdulkinimo procese, tokie kaip drugeliai, drugiai, vapsvos ir kitokios bičių rūšys, Amerikoje gerokai sumažėjo. Ir kalta dėl to ne kas kita, o žmogaus veikla, kuri jau ne vieną dešimtmetį beatodairiškai niokoja vietinį arealą.

Pasirodo, jog su panašia problema 1990 metais buvo susidūrę ir Prancūzijos bitininkai. Tuomet bičių nykimas buvo pavadintas ,,pasiutusių bičių liga”. Buvo įtariama, jog dėl į avilius kelio nerandančių ištisų bičių spiečių yra kalta nauja pesticidų rūšis. Ir nors įrodymų, jog toji konkreti pesticidų rūšis buvo tiesiogiai kalta dėl nykstančių bičių, nebuvo bitininkams sukilus, Prancūzijos valdžia 1999 m. uždraudė minėtą pesticidą.

Lietuviams bitės nuo seno buvo šventas ir ypatingos pagarbos vertas vabzdys. Dar vaikai būdami žinojome, jog bitelė ne dvėsta, o miršta. Visai kaip žmogus. Iki šiol didžiuojamės tokių žodžių kaip ,,bičiulis” ir ,,bičiulystė” tiesioginiu giminingumu su bitėmis. Ne svetimas mums ir įsitikimas ar net tikėjimas, jog bites auginantis žmogus yra geros širdies žmogus. Juk gero žmogaus bitė nė už ką neįgels — tvirtiname mes. Tad ką tokiais gausiais ir kol kas nesugrąžinamais skaičiais savo avilių nerandančios ir taip nykstančios bitės sako mums, lietuviams? Ar be korių kopinėjimo, medaus smaližiavimo vasarą ir gydymosi juo žiemą, be darbščiųjų darbininkių dūzgimo laukuose ir darželiuose nepasiilgsime kažko daugiau?