Jaučiau pareigą aprašyti Lietuvos okupacijos vargus
Knygos Search for Freedom autorė Marijona Boyle atsako į
Petro Petručio klausimus
Jūrų kapitono Jono Pleškio pasitraukimas iš okupuotos Lietuvos
sulaukė išeivijos lietuvių dėmesio. Taip pat domimasi jau čia gimusios
Marijonos Venslauskaitės-Boyle parašyta knyga Search for Freedom. Šioje
knygoje aprašyta Jono Pleškio jaunystė, pasitraukimas iš Lietuvos ir jo
tolimesnis gyvenimas Švedijoje, JAV, Gvatemaloje, Meksikoje bei kitur.
Knygos autorė šiuo metu gyvena Portland, Oregon. Ją paprašėme
papasakoti apie savo tėvus, gimtinę, ankstyvesnį ir dabartinį gyvenimą.
- Mano tėvas gimė ir augo Lietuvoje. 1914 metais per Hamburgą
(Vokietija) atvyko į Baltimore, MD. Vėliau apsigyveno Pennsylvania valstijoje,
netoli Shenandoah miesto. Čia gyveno pas savo tėvo ir motinos brolius. Visi jie
dirbo anglių kasyklose. Visi jie mirė, pakirsti vadinamosios ,,Black lung”
plaučių ligos, kurią vietiniai žmonės vadindavo ,,angliakasių astma”.
Mano mamytė, Magdalena Čilinskaitė, gimė JAV. Jos tėvai kilę iš Suvalkijos. Aš užaugau
lietuviškoje ,,kolonijoje”. Namuose kalbėdavome tik lietuviškai. Mūsų St.
Francis of Assisi parapijoje buvo aštuonių klasių pradžios mokykla. Mokytojavo
seselės kazimierietės.
Marijona Boyle
Aš studijavau Pennsylvania State ir University of
Pennsylvania. Studijavau rusų ir vokiečių kalbą. Taip pat Rusijos istoriją
ir Sovietų Sąjungos santvarką. Daug metų dėsčiau vokiečių kalbą Swarthmore, PA.
Ištekėjau ir užauginau šeimą (du sūnelius - dabar turiu ir daug anūkų).
Prieš keliolika metų pradėjau rašyti atsiminimus, eilėraštukus ir
t.t. Dabar gyvenu ,,pensininkų bendruomenėje”, kuri vadinasi Rose Villa.
- Papasakokite savo pažintį su knygos Search for Freedom
herojumi Pleškiu. Kas daugiausia paskatino parašyti ir išleisti šią knygą?
-1990 metais gavau iš Lietuvoje gyvenančios pusseserės laišką.
Mano pusseserė ir jos šeima 15 metų praleido Sibiro tremtyje. Aš supratau, kas
buvo laiške parašyta, bet nesugebėju jai parašyti atsakymo lietuvių kalba. Ką
gi, buvo praėję beveik 40 metų nuo tų laikų, kuomet aš lietuviškai kalbėjau.
Tuo metu nebeturėjau jokio ryšio su kitais lietuviais.
Vieną kartą pasiskundžiau sūnui Deividui. Sūnus pasakė, kad jo
darbovietėje ,,American Presodent Lines”, Oakland, CA, yra kažkoks lietuvis,
kuris galėtų pagelbėti laišką parašyti. Tas lietuvis buvo Jonas Pleškys. Jis
man padėjo parašyti penkis laiškus. Taip aš suradau visus savo giminaičius
Lietuvoje.
Būdama labai dėkinga už pagalbą, aš jį pakviečiau pas save pietų.
Taip prasidėjo mūsų draugystė. Jis (Jonas Pleškys) trejus metus, ypač per
didžiąsias šventes, buvo mūsų laukiamas svečias. Dažnai pasikalbėdavome
telefonu. Jis labai mėgo kalbėti su mano vyru apie Antrąjį pasaulinį karą, apie
savo jaunystės dienas, tėvų tremtį Sibire ir t.t. Man buvo labai gaila to
žmogaus. Jis buvo vienišas ir beveik visuomet blogai nusiteikęs.
Vienu metu pas Joną Pleškį svečiavosi iš Lietuvos atvykusi jo
sesutė Eugenija. Jis atsivesdavo ir ją kartu. Kuomet mirė Jonas Pleškys, aš
dažnai susitikdavau su Eugenija Pleškyte. Ji man daug papasakojo. Visa tai mane
labai sudomino ir pradėjau rašyti. Vėliau pati keliavau į Lietuvą. Lankydamasi
archyvuose, suradau įvairių dokumentų. Taip pat Lietuvoje (Telšiuose,
Klaipėdoje) susipažinau su savo giminaičiais.
Jonas Pleškys buvo uždaro būdo. Jis mums nieko nesakydavo apie
savo pabėgimą iš okupuotos Lietuvos. Apie jo praeitį daugiausia sužinojau,
perskaičiusi mirties pranešimus San Francisco ir Oakland laikraščiuose. Prieš
tai aš nieko nežinojau, kad jis buvo Tom Clancey knygos The Hunt for Red
October ir to paties vardo filmo prototipas. Beje, Tom Clancey nesiteikė
atsakyti į mano jam parašytą laišką.
-Teko nugirsti, kad jūs knygą ne tik parašėte, bet išleidote savo
lėšomis. Ar tai tiesa?
-Tiesa. Knygos rašymas ir išleidimas pareikalavo daug darbo bei
laiko. Aš stengiausi kiek galima daugiau aprėpti. Jaučiau pareigą aprašyti ir
Lietuvos okupacijos vargus, kančias, išgyvenimus. Aš rašiau angliškai, norėdama
pasiekti angliškai kalbančiuosius. Norėjau juos supažindinti su nepriklausomybę
praradusiais ir ją atgavusiais lietuviais. Esu labai patenkinta, kad bent maža
Lietuvos istorijos dalis truputį paaiškėjo, man berašant Jono Pleškio gyvenimo
istoriją.
- Ponia Marijona, Jūs, parašydama ir išleisdama šią knygą, atlikote
didelį ir vertingą darbą. Priimkite mūsų sveikinimus ir linkėjimus.
- Ačiū. Aš labai norėjau išleisti knygą lietuvių kalba. Dabartinis
Lietuvos jaunimas labai mažai žino apie skaudžią savo tėvynės praeitį, todėl
tiksliai nesupranta ir neįvertina esamos padėties.
- Negaliu iškęsti nepaklausęs, ar tam tikri organizaciniai vienetai žinojo apie Jono
Pleškio pasitraukimą iš okupuotos Lietuvos? O jeigu žinojo, tai kodėl jie
nesiteikė turimų žinių paviešinti?
- Kiek žinau ir kiek suprantu Jūsų klausimą, tai turėčiau pasakyti, kad anais laikais nebuvo daug žmonių, kurie žinojo, kas jis ir koks jis yra. Pleškys buvo uždaras žmogus (kaip daugelis žemaičių). Jis buvo priverstas rūpintis savo saugumu. Jis ilgai buvo sekamas KGB agentų, todėl slapstėsi ir dažnai keitė gyvenamąją vietą. Jis, kaip anksčiau minėjau, buvo nekalbus ir vengė reklamos.
- Negalima nutylėti Jono Pleškio sesers Eugenijos, Vilniaus Jaunimo teatro aktorės, slapto susitikimo su broliu Jonu. Sakykite, kur ji dabar gyvena ir ką beveikia?
- Eugenijai 1990 metais pavyko antrą kartą atvykti į JAV. Ji ištekėjo už amerikiečio ir 10 metų gyveno Tiburon, CA. Jos vyras pernai mirė. Ji labai ilgisi Lietuvos, ilgisi savo brolio, sesers ir kitų artimųjų. Eugenija rengiasi grįžti į Lietuvą.
-
Šią vasarą pasirodys knygos Search for Freedom laida lietuvių kalba.
Sakykite, kas išvertė Jūsų knygą? Ar bus galima knygą įsigyti JAV?