Algirdą Brazį išlydėjus (1915—2007)

Loreta Veclauskas

Užsisklendė dar vienas lietuvių ateivių gyvosios istorijos puslapis.

Išėjo stipraus ir spalvingo balso dainininkas baritonas, priklausęs kartai iš tos didžiosios, ketvirčio milijono bangos, kurią įpratome vadinti „pirmąja”.

XIX a. gale, o ypač XX a. pradžioje, iš Rusijos carų pavergtos Lietuvos į Ameriką, skurdo vejami, daugiausiai bėgo kaimiečiai. Iš jų buvo kilę ir Brazio tėvai. Ir vienas, ir kitas, dar Lietuvoje išmokę siuvėjo amato, susipažino jau atvykus į Čikagą. Čia apsivedė, čia 1915 metais Šv. Mykolo (St. Michael’s) bažnyčioje pakrikštijo ir pirmagimį sūnų, įrašytą registravimo knygose Algerd vardu.

Regis, dar vis per mažai parašyta, kaip naujame krašte juodadarbių klasėn įstumti lietuviai valstiečiai neišnyko. Kaip jie steigė parapijas, statė bažnyčias, siuntė savo vaikus Dievo žodžio ir lietuviško rašto šeštadienio parapijų mokyklėlėse pramokti, kaip rėmė katalikišką spaudą, vienijosi į įvairias organizacijas ir draugijas, siuntė savo vaikus siekti aukštojo mokslo, kaip sugebėjo padaryti įtaką JAV vyriausybėms, kad nepripažintų nuo 1940 metų įvykdytos Lietuvos sovietų aneksijos.

Tačiau svetur emigravus, išlaikyti nepakitusią gimtąją kalbą bei kaimo gyvenimu pamatuotus lietuviškus papročius buvo žymiai sunkiau. Greta parapijų, įvairių klubų, draugijų, organizacijų suvažiavimų ir susirinkimų, kaip atoveiksmis tautiniam susvetimėjimui, tarp lietuvių išplito ir vadinamieji „piknikai”. Juos rengdavo miesto parkuose, į kuriuos savaitgaliais susirinkdavo skirtingiausi, pagal profesijas, turtą, padėtį visuomenėje ir išsimokslinimą, žmonės.

Savaime suprantama, Amerikoje gimusiems lietuvių vaikams visi minėtieji renginiai (beje, kaip ir šeimų susitelkimai į dideles lietuviškas gyvenvietes) turėjo pakeisti nematytą, sunkiai pasiekiamą, tik tėvų atmintyje išlikusią ir vaikams pasakojamą Lietuvą.

Algirdas Brazis, kaip dauguma jo kartos vaikų, namuose su tėvais kalbėjo tik lietuviškai. Jis lankė šeštadieninę lietuvišką parapijos mokyklą, dainavo „Jaunųjų vaikų draugijėlės” chore. Tačiau į neeilinius muzikinius sūnaus sugebėjimus tėvai rimto dėmesio nekreipė. Teisybė, kad tėvo giminėje balsingų buvo, ypač Algirdo senelis. Kaimas tokius gerbė, jie buvo tame gyvenime reikalingi. Tačiau duonos iš to niekas nevalgė. Todėl ir Amerikoje nusiuntė tėvas devynmetį sūnų pas kaimynystėje gyvenusį muziką Juozą Žuroną smuiku pamokinti. Po metų žymiai sumaniau Algirdą smuikuoti išmokė Kazys Steponavičius (Charls F. Stephens), žinomas ano meto lietuvių choro „Pirmyn” vadovas. Algirdui Braziui tie mokslai išėjo į naudą — Morton Jr. High School orkestre patikrinę, pasodino greta koncertmeisterio. Vėliau gimnazistų ar lietuvių jaunimo vakarėliuose, sudaręs instrumentinius ansambliukus, griežė pasilinksminimui. Balsui susiformavus, smuikelį padėjęs, ėmė dainuoti. Stiprus ir gražus balsas visiems patiko. Iš pradžių be jokio mokslo suėjimuose ir per lietuviškas radijo stotis atlikdavo populiarias lietuviškas ir amerikietiškas dainas. Braziui tai buvo pats maloniausias užsiėmimas — tarsi laisvalaikis, kurio nedaug teturėjo. Nuo devynerių metų talkino tėčiui drabužių siuvyklose ir taisyklose, o vėliau perėjo į restoranų verslą.

Dirbti reikėjo ir lankant teisės kursą universitetuose, ir dainavimo pamokų be pinigų nebūtų buvę.

O dainuoti traukte traukė. Tik ne viskas iš karto sklandžiai sekėsi. Su dviem pirmais vokalo mokytojais bendros kalbos nesurado. Tik su trečiuoju labai pasisekė. Dimitri Onofrei mokė itališkuoju „bel canto” būdu. Visos iš prigimties ryškios Algirdo Brazio balso savybės akivaizdžiai sustiprėjo — spalvingas tembras, puiki dikcija, sureguliuotas kvėpavimas. Be to, su mokytoju buvo palaipsniui ruošiamas populiariųjų operų pagrindinių vaidmenų baritono partijos originalo (dažniausiai italų, rečiau  prancūzų ir vokiečių) kalbomis.

Lygia greta pradėjo megztis ryšiai su įvairiomis, tais laikais populiariomis renginių organizacijomis, tokiomis kaip Universal Opera Company, Medwest Opera Company, Chicago Opera Company, Chicago Civic Opera Company ir kt. Pavyzdžui, su Metropolitan Concert Company  Algirdas Brazis koncertavo įvairiose Jungtinių Valstijų vietovėse: Washington, DC, Pittsburg, PA, Tennessee, Indiana, Illinois, Ohio ir kitur. Šios solistų trupės repertuarą sudarydavo populiariųjų operų ir operečių ištraukos. (Beje, minėtosios organizacijos paslaugomis pasinaudodavo ir lietuviškas bendruomenės).

Po to, Midwest Opera Company ruošiamuose spektakliuose Algirdas  Brazis dainavo Germont (Verdi „La Traviata”), Rigoletto (Verdi „Rigoletto”), Henry Ashton (Donizetti „Lucia di Lammermoor”).

Soldier Field stadione, diriguojant Paul Beisach, prancūziškai atliko Morales vaidmenį operoje „Carmen”. Blackstone teatre pastatytoje muzikinėje dramoje „The Girl from Sanjak”, Rudolph Ganz diriguojant, angliškai sėkmingai suvaidino turkų policijos kapitoną LemEdim.

Čia paminėti vos keli to meto svarbesnieji  Algirdo Brazio vaidmenys. O bendravimo būta, mėgėjų jėgomis statant operetes su Kazio Steponavičiaus choru „Pirmyn”. Skubėta dalyvauti visur, buvo kviečiamas ir lietuvių, ir amerikiečių organizacijose. Tačiau reikšmingiausia tuo metu sutartis trejiems metams buvo pasirašyta 1944–aisiais su Chicago Opera Company. Tada, dirigentui Fausto Cleva vadovaujant, italų kalba sudainuotos (Angelotti (Puccini „La Tosca”), Marullo (Verdi „Rigoletto”),  Marquis D’Obigny (Verdi „La Traviata”), Cantor (Ponchielli „La Gioconda”) partijos. Arba — Dino  Bigalli diriguojant, angliškai atliktas Peter, the Broom  Maker vaidmuo E. Humperdink operoje „Hansel and Gretel”, arba prancūziškai — Opheus vaidmuo Darius Milhaud kamerinėje operoje „Les Malheurs D’Orphee” ir t.t.)

Svarbiausia, Algirdo Brazio debiutai neliko nepastebėti žymiausios Čikagoje recenzentės Claudia Cassidy. Štai vienas kitas jos rašinių fragmentų.

Apie Brazį — Rigoletto (premjera įvyko 1941 m. gruodžio 13 d.  Eighth Street Theater patalpose (Čikagoje): „Spektaklis (...) patraukiąs dėmesį keliais įdomesniais pasirodymais, ypač patrauklia, kad ir nedidele, Algerd Brazio partija. Ponas Brazis operinį stilių suvokia itin lanksčiai ir turi lyrinį, išskirtino tembro baritoną.

Monologą atliekant, jo balsas spindėjo įvairiausiomis Verdi muzikos spalvomis, ypatingai ryškiai sužibančiomis kulminacijose. Brazio dainavimas primena kažką daugiau nei užuominą į balso su Tibbett panašumą, kuris, kaip žinia, sugebėjo tapti meninio pasaulio žvaigžde [...]”.

Apie Brazį — Angelotti iš operos „Tosca” (1944 m. pastatymas): „O Algerd Brazio Angelotti pranašavo neabejotiną artisto ateities perspektyvą [...]”.

Apie Brazį — Tėvą iš operos „Hensel ir Gretel” (1944 m. gruodžio 24 d. Civic Opera pastatymas): „Ponas Brazis buvo pakankamai ryškus kaip tėvas; vaidmenį, kurį jis atlieka taip tikroviškai ir šauniai, kad vaikas moja jam ranka, kaip kokiam senam pažįstamam”.

Iki 1946 metų teatriniai sezonai Braziui tapo rimtų išbandymų ir tobulėjimo mokykla. Deja, 1947 metais Chicago Opera netikėtai užsidarė ir artistui nieko kito neliko, kaip tik grįžti į pažįstamą koncertuojančio solisto pasaulį. Netrukus, 1947 metų vasarą, Brazis pasirašė sutartį su koncertine San Carlo Opera organizacija, 1949 m. — su New York Opera Co. bei iki šiol tebegyvuojančia Central City Opera, tuomet garsėjusia operinės muzikos „Vasaros festivaliais”. Greta to, dirigento Fausto Cleva padrąsintas, ėmėsi ruoštis koncertui Carnegie Hall New York.

Vartant to laikotarpio lietuviškus laikraščius, negali nesidžiaugti nuoširdaus pakilimo, organizacinio šurmulio nuotaikomis užsikrėtusiais lietuviais čikagiečiais, suorganizavusiais kelionę traukiniu į New York, sukaupusiais lėšų koncertų salės nuomai padengti ir visiems kitiems renginio kaštams sumokėti.

Rečitalis įvyko 1951 m. balandžio 8 d. ir susilaukė teigiamų recenzijų. Tai buvo laiku žengtas žingsnis, siekiant patekti į solistų atrankos eiles 1951—1952 metų Metropolitan Opera (MET) sezonui.

Konkursą į MET Algirdas Brazis, iš penkių atrinktųjų (viso buvę net 65 varžovai), laimėjo pirmuoju. Vadinasi, jo balsas ir atlikimas buvo to verti. Tuo metu naujasis MET meno vadovas Rudolf Bing skelbė turįs tikslą visose atlikėjų grandyse siekti aukštos kokybės. Buvo paplitęs jo posakis: „mes pageidaujame ne kometų, o žvaigždžių ansamblio!” Brazis netapo „kometa”, repeticijos, dažni spektakliai kituose miestuose, įtemptos darbo valandos — visa džiugino ir mokė meistriškumo. Per 1951—1954 MET sezonus Algirdas Brazis dainavo antraeilius vaidmenis operose: „La Boheme”, „Boris Godunov”, „Carmen”, „La Foza del Destino”, „La Gioconda”, „Lohengrin”, „Madam Butterfly”, „Manon”,  Die Meistersinger von Nurnberg, „Tosca”, „La Traviata”, „Tristan und Isolde”, „II Trovatore”. Viso 233 kartus.

Po to buvo „gulbės giesme” Braziui tapęs 1954 metų operos sezonas Lyric Opera Čikagoje.

Recenzijoje apie Maria Callas triumfą  „La Traviata” šiame teatre kritikas Roger Dettmer rašė: ,,(...) kiti (solistai) — Miles Nekolyny, Algerd Brazis, Andrew Foldi ir Virginio Assandri, visi dainavo puikiai, taip gerai, kad buvo kviečiami į avansceną kartu su vakaro žvaigždėm” (,,Chicago Tribune”, 1954 m. lapkričio 8 d.).

Telieka tik apgailestauti, kodėl tokio gražaus ir stipraus balso dainininkas per greitai pasitraukė iš didžiųjų operos teatrų scenos.

Be abejo, savu laiku pritrūko materialinės paramos studijoms Italijoje ir paspirties iš pačių teatrų. O tarp lietuvių nebuvo turtingų mecenatų. Pats Algirdas Brazis nepasižymėjo kartais artistams būdingu savosios asmenybės sureikšminimu. Atvirkščiai, jis džiaugėsi tuo, kuo eąsas, ir vertino lietuvišką publiką, tarsi kokią pasaulio areną.

Tuo metu į Jungtines Valstijas atvyko nauja skirtingos socialinės sandaros ir kultūros lietuvių karta. Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusi, priversta bėgti iš jos, teroro genama, toji bendruomenė atsivežė su savimi į Ameriką nebaigtus darbus — neparašytas knygas, neįgyvendintus kūrybinius planus, nespėtus subręsti vaikus. O svarbiausia — širdgėlą prarastai tėvynei.

Tokio tipo emigracija turi specialų vardą — egzodas. Jam būdingas pasišventimas — bet kokiomis sąlygomis tęsti savąjį kūrybinį gyvenimą.

Algirdas Brazis pritarė 1956 metais atvykusiųjų Vyrų choro idėjai - įkurti Čikagoje Lietuvių operą.

Ir dainavo joje trisdešimt vienerius metus. Išlikusiuose spektaklių įrašuose - audringi plojimai ženklina susižavėjimų kreives. Kas žino, gal artistų vaikaičiai ir provaikaičiai, tarp jų ir Algirdo Brazio — ims ir susidomės, kodėl jiems to teatro reikėjo ir kaip gražiai jie stengėsi dainuoti.