Brito poelgis — tikras ,,naujosios Europos” pažadas

Vladas Krivickas

Lietuviškai pramokęs Didžiosios Britanijos Norfolko grafystės policininkas ruošiasi atidaryti sekmadieninę mokyklą, kurioje išeivių vaikai bus mokomi nepamiršti saitų su Lietuva.

Anot britų laikrščio ,,Norwich Evening News”, policijos pareigūnas 42-ejų Gary Pettengellas, išgarsėjęs dėl savo darbo su lietuvių diaspora, mano, jog labai svarbu padėti negausiai, ilgą sovietinę okupaciją patyrusiai lietuvių tautai išsaugoti jos kalbą ir nacionalinę kultūrą. Pareigūnas akcentavo, jog tai ypač svarbu svetur gimusiems imigrantų vaikams, neturintiems tiesioginio ryšio su gimtosios šalies kalba ir kultūra.

G. Pettengellas lietuvių dėmesį patraukė, kuomet pradėjo savarankiškai mokytis lietuvių kalbos, norėdamas padėti į Great Yarmouth bendruomenę bandantiems įsilieti atvykėliams iš Lietuvos. Jis sukūrė interneto svetainę ,,Sveiki atvykę į Norfolko grafystę” siekdamas padėti lietuvių, graikų, portugalų ir kitų tautybių emigrantams gauti informaciją jų gimtąja kalba. Manoma, kad Great Yarmouth mieste gyvena per 600 imigrantų iš Lietuvos.

Lietuvoje televizijos kanalo TV3 rengtuose ,,Metų garbės" apdovanojimuose G.Pettengellui už jo darbus buvo suteiktas ,,Metų geradario" titulas. Lietuvoje jam taip pat buvo įteiktas Lietuvos policijos ,,Angelo sargo" medalis. Beje, anglų policininkas tapo pirmuoju užsieniečiu, gavusiu šį apdovanojimą.

G. Pettengellas savo viešnagės Lietuvoje metu pabrėžė, kad nėra pratęs prie žiniasklaidos dėmėsio (jį Lietuvoje dar oro uoste pasitiko minios žurnalistų ir fotografų) ir niekuomet jo netroško. ,,Tačiau jei jau taip atsitiko, norėtųsi šį dėmesį panaudoti geram reikalui”, — sakė policininkas. Policijos pareigūnas televizijos kanalo pelnyta šlove planuoja pasinaudoti įkurdamas sekmadieninę mokyklą, kuri padėtų išeivių iš Lietuvos vaikams išlaikyti ryšį su gimtosios šalies kalba ir kultūra.

Pareigūno žmona Sarah, su kuria jie turi du sūnus, dirba miestelio kriminalinėje policijoje ir tiria neapykantos pakurstytus nusikaltimus. Sutuoktiniai dažnai veikia išvien, kadangi jos vyras dirba stengdamasis pagerinti santykius tarp skirtingų tautų bendruomenių.

Simboliška, kad ši informacija mus, JAV lietuvius, pasiekė tuo metu, kai minime Čikagoje įsikūrusios lituanistinės mokyklos 15-metų jubiliejų. Faktas, kad jei net kitataučiai, susiduriantys su imigrantais, ne tik neprieštarauja, bet ir inicijuoja lietuviškos mokylos kūrimą, rodo, kad etniškumo sąvoka globalizuotame pasaulyje nemiršta. Negali kilti jokio klausimo: jei net užsieniečiai rūpinasi mūsų kalbos ir papročių išsaugojimu, neabejotinai tuo turime rūpintis ir mes patys.

Dar įdomiau tai, kad, susidūrę su dideliu kiekiu naujųjų imigrantų, britai ima suvokti nuoširdaus bendravimo su imigrantais svarbą. Europoje daug labiau nei Amerikoje paplitę izoliuoti imigrantų getai, kuriuose jų gyventojai paliekami likimo valiai — tvarkytis taip, kaip jiems atrodo reikalinga. Lygiai kaip prievartinė asimiliacija neduotų gerų rezultatų, taip ir visiškas ignoravimas neduoda nieko gero visai bendruomenei. Išties gražu, kad kartais užtenka vieno asmens pastangų, kuris savo darbais įrodytų, kad norint kurti geresnį ,,sumažėjusį” pasaulį būtinas dialogas.

Nors sunku paneigti faktą, kad šiame dialoge imigrantams tenka prisiimti dalį atsakomybės ir atlikti savo ,,namų darbus” — pramokti šalies, tapusios antrąja tėvyne, kalbą bei susigaudyti papročiuose — vis dėl to tam tikrų pastangų turi įdėti ir imigrantus priimanti šalis. Net jei kartais tos šalies pareigūnams tektų pramokti gausiausių imigrantų grupių kalbų ar parengti į užsienio kalbas išverstų dokumentų, su kuriais imigrantams teks susidurti laviruojant svetimos šalies biurokratijos koridoriais, rinkinį.

Palyginti nedideliame kontinente — Europoje — gyvena daug tautų. Visas jas sieja ilga bendrabūvio istorija, kurioje — ne vien taikūs ir šviesūs momentai. Deja, suvienodėjimas ir etninio paveldo praradimas neišspręstų konfliktų ir nuoskaudų, nors pastarieji neretai eskaluojami tolerancijos stokos.

G. Pettengello parodytas pavyzdys ir suteikia viltį, kad dažnai be pagrindo ir be realaus tikėjimo savo žodžiais ES biurokratų svaidomi pažadai apie ,,naująją Europą” nėra visiškai tušti. Žinoma, tokią Europą iš teisų kurs ne biurokratai, o tiesiog žmonės.

Kita vertus, kaip ir kiekviena ,,graži istorija”, taip ir ši, turi išvirkščią pusę. Pats faktas, kad mažai žinomas policininkas iš Britanijos provincijos per kelias dienas Lietuvoje tapo pagrindinių televizijų geidžiaumiausia personalija ir nacionalinio lygio žvaigžde, žvelgiant iš šalies, atrodo šiek tiek nejaukus. Kiekvienas mūsų šalies ar kalbos paminėjimas mažos tautos atstovams yra svarbus, tačiau nereikėtų to išpūsti iki komiško masto. Tema slidi, tačiau visuomet, kai užsieniečiui Lietuvoje skiriamas dėmesys daug (pabrėžiu, daug) kartų didesnis už jo realius nuopelnus, rizikuojame pasirodyti kaip ,,bananų respublika”.

Pasauliui siųsdami žinią, kad kiekvienas šiek tiek į artimesnį kontaktą su mūsiškiais įsileidęs užsienietis vertas medalio ar ordino, kartais bereikalingai pabrėžiame savo provincialumą ir dėmesio stoką. Tačiau, kaip minėjau, tuos dalykus nėra lengva išbalansuoti.