Būdų normaliam ,,Draugo” pristatymui beieškant
Alfonsas Nakas
Mes, kurie su „Draugu” ir kitokia Čikagos lietuviška periodika draugavom prieš penkis, keturis, ar net ir tris dešimtmečius, dėl jos pristatymo paštu neturėdavom jokio vargo.
Aš pats, iš Vokietijos atvykęs į Detroit 1949 m. pavasarį, už kelių mėnesių šį tą pradėjau rašinėti „Naujienoms”, o už keliolikos mėnesių — ir „Draugui”. Dabar vadinamų antrabangių lietuvių į ten suvažiavo bene penki tūkstančiai, nes Detroit tais laikais buvo pasaulio automobilių gamybos centras, daugelį mūsų įdarbino. Radome dar labai daug gyvų ir sąmoningų pirmosios bangos tautiečių, Amerikon atvykusių XX šimtmečio pradžioje, su lietuviškai išauklėtais vaikais. Abu minėti patriotiški dienraščiai, na, ir komunistų „Vilnis” bei New York leidžiama „Laisvė”, turėjo gausų prenumeratorių — skaitytojų būrį.
Mano patirtis, anais laikais rašinėjant „Naujienoms” ir „Draugui”, buvo tokia. Šeštadieniais ir sekmadieniais lankydavau kultūrinius, politinius ir kokius pobūvius, o sekmadienių vakarais prisėsdavau prie rašomosios mašinėlės, kartais tik valandai kitai, kartais — iki vidurnakčio. Pirmadienių rytais, eidamas link autobuso, mane vežančio darbovietėn, voką su rašiniais įmesdavau į pašto dėžutę. Antradienį Čikagoje mano raštus paštas redakcijoms pristatydavo. Viskas būdavo išspausdinta ketvirtadienių laidose. Pabrėžiu: ketvirtadienio dienraščiai penktadienį pasiekdavo Detroit.
Šitaip slinko savaitės, mėnesiai, metai, tik retai tvarkai tesutrinkant. Su šypsniu prisimenu tokį nuotykį. Buvo kažkoks vaikų pasirodymas, bene lituanistinės mokyklos rengtas. Ten tėvai mane matė su bloknotu rankose. Po poros savaičių viena ponia skundėsi draugei, kad pagyrimų jos mažyliui spaudoje nebuvo. Draugė parodė penktadienio dienraštį su jos vaikučio pavarde. Paaiškėjo, kad ta ponia prenumeravo tik ketvirtadienių laidas, o tą kartą dėl kažkokių sutrikimų spaustuvėje Detroit žinios buvo išspausdintos penktadienio laidoje. Beje, „savo dienas” abejuose dienraščiuose dar turėjo Cleveland (trečiadienius) ir NYC (berods, penktadienius ir šeštadienius). Nepamirškime, kad abu dienraščiai išeidavo visas šešias savaitės „darbo” dienas. Taip buvo „anais gerais laikais”.
O dabar? Neseniai Sunny Hills skaitytojai dvi savaites laukėme vieno numerio, apie kurio turinį vienas kitas iš čikagiečių sužinojom kalbėdamiesi telefonu. Vėl, šitas rugpjūčio 7 d. „Draugas” pas mus atskubėjo rugpjūčio 30 d., taigi per 23 dienas, turbūt kokio kurjerio neštas pėstute... Dienraštis? Neeee! Ir ne savaitraštis, o, patikėkite, — neperiodinis leidinys, Čikagos pašto tarnautojų išsiuntinėjamas tada, kai jie gerai išsimiega. Ak, džiaugiamės, kad tą numerį vis dėlto gavome, nes keletas per metus visiškai pradingsta, nors ištikimiems skaitytojams jis labai vertingas ir brangus. Ir minimame numery, keliavusiame 23 dienas, būtume praradę premijuotų poetų posmus, Dresdeno tragediją ir daug kitokių rašinių.
Tad kaip gi reikia iš pašlijusio Čikagos pašto skriaudos vaduotis, kad „Draugas” ne tik iki savo egzistencijos šimtmečio, bet ir daug ilgiau liktų mūsų draugu? Turiu 4 pasiūlymus:
1. Čikagos paštui kelti milijoninio ieškinio bylą. Tai neseniai pasiūlė Vytautas Kamantas, ir ne iš piršto išlaužęs. Tokį siūlymą jau prieš keletą metų skaičiau Detroit leidžiamame vokiečių „Nordamerikanische Wochen-Post” savaitrašty, kai ir šio laikraščio pristatymas skaitytojams buvo labai sutrikęs. Rodos, buvo siūlyta kelioms etninėms grupėms kelti bylą visoms kartu. Skaitytojų paramos, kaip ir V. Kamanto pasiūlymas, nesulaukęs, „Wochen-Post” nutilo, o vėliau jo pristatymas labai pagerėjo, nes, matyt, Detroit paštas sukalbamesnis nei Čikagos. Tik nei minimas vokiškas savaitraštis, nei V. Kamantas griežtai nepabrėžė, kad byla turėtų būti supolitinta, teigiant, jog skriauda daroma etninėms mažumoms. Geri advokatai už kaltininko daromą diskriminaciją prisiekusiųjų narius nesunkiai galėtų įtikinti ir bylą laimėti. Bet tikiu, kad ir šis mano siūlymas bus nušvilptas.
2. Bandyti „Draugą” vežti ne į Čikagos paštą, o į kurią nors mažesnę pašto įstaigą kitoje valstijoje. Juk nuo Čikagos visai netoli Wisconsin, Indiana ir Michigan. Kas žino, mažiau apkrauta provincijos pašto įstaiga, turinti sąžiningus tarnautojus, gal imtų „Draugą” išsiuntinėti skaitytojams taip, kaip daroma visame kultūringame pasaulyje.
3. Paversti „Draugą” savaitraščiu! Jau minėtą detroitiškį „Wochen-Post” prenumeruoju apie tris dešimtmečius. Per 153 metus buvęs ir dienraščiu, ir tris bei du kartus išeinantis per savaitę, iki dienos, kurią šias pastabas rašau, išspausdino beveik ketvirtį milijono numerių. Jo formatas maždaug 23 x 13 colių, tad maždaug 2.5 karto didesnis už „Draugo”. Jo apimtis visada tokia pati — 20 puslapių, išskyrus kalėdinį numerį su keliolikos puslapių priedu. Visko jame yra: politinių naujienų, visas puslapis romano, ūkio reikalų (Wirtschaft), sporto, na, ir vienas puslapis kultūros; daug ryškių nuotraukų, nuosaikiai pateikiamų apmokamą reklamų. Tad 50 psl. savaitinis „Draugas”, gerai redaguojamas, patenkintų tikrai didumą skaitytojų!
Bet... Iš anksto „girdžiu” protesto balsus: „Kur tavo protas! Dienraštį paverst savaitraščiu, kai jau ruošiamės švęst jo šimtmetį!” Ir gal dar stipresnių priekaištų. Tad netikiu, kad šis mano pasiūlymas būtų kieno nors svarstomas, juoba realizuojamas. Manau, kad dar keletą metų su juo reikės palaukti.
4. Šiuo numeriu pažymėtąjį iš tikrųjų norėjau siūlyt pirmiausia, nes man jis pats realiausias, būtent: spausdinkite, kaip iki šiol, savaitėje penkias dienas, bet siuntinėkite visus savaitės numerius kartu! Kaip iš dejuojančių skaitytojų žinote, jau labai seniai „Draugą” gauname ne dažniau, kaip dukart savaitėje, o ir tai ne pagal išleidimo seką, bet visaip supainiotą. Sudėję jei ne į vokus, tai gal apjuosę plačia juosta su adresu, tikriausiai ir gerokai sumažintumėte siuntimo išlaidas, nes penkių numerių siuntimas galbūt daugiau nekainuotų, kaip poros numerių siuntimas drauge. Dienraštį gautume nesupainiotą, iš eilės skaitytumėm ilgesnių rašinių tęsinius.
Viliuosi, kad į šį paskutinį mano siūlymą „Draugo” leidėjai, o ir seniai Čikagos pašto įstaigos kankinami skaitytojai atkreips dėmesį.