Jubiliejaus būgnams nutilus

Petras Katinas

Europos valstybių vadovai Vokietijos sostinėje Berlyne iškilmingai paminėjo Europos Sąjungos 50-metį. Iškilmės iškilmėmis, tačiau emocinga dabar ES pirmininkaujančios Vokietijos kanclerės  Angelos Merkel kalba, kurioje ji ragino visas Bendrijos šalis nevilkinti ES Konstitucijos priėmimo bei vadovautis demokratija, socialine sanglauda, žmonių orumu ir solidarumu bei kitomis demokratinėmis vertybėmis, vargu ar suvokiama kai kurioms pokomunistinėms šalims, o ypač Lietuvos politiniam „elitui”.

Iki šiol ES Konstituciją iš 27 šalių jau ratifikavo 18, tarp jų ir Lietuva. Prezidentas V. Adamkus, išgyręs Vokietijos kanclerės kalbą ir Berlyno deklaraciją, pabrėžė, jog šiandien Europos Bendrija paskendusi kai kuriuose vidaus ginčuose, kurie, palyginti su esminėmis vertybėmis, nieko nereiškia. V. Adamkus ragino „atsigręžti veidu į žmogui brangiausius dalykus”. Kalbant apie Berlyno deklaraciją, tai daugiau propagandinis ir faktiškai nė vienos ES valstybės neįpareigojantis dokumentas. O tai, kad deklaraciją pasirašė ne visų ES šalių lyderiai, o tiktai pirmininkaujančios ES Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos Komisijos vadovas Jose Manuel Barosas ir Europos Parlamento pirmininkas Hans Gert Pötering, rodo, jog ES viduje susidariusi savotiška aklavietė, kurią nemažai politikos specialistų įvardija net kaip krizę. Iš tiesų penkiose didžiausiose Europos valstybėse, išskyrus Ispaniją, 50 proc. jų piliečių mano, kad jų gyvenimas, įstojus į ES, pablogėjo. Taip pat maždaug pusė gyventojų, gyvenančių 13oje šalių, įsivedusių eurą, norėtų, kad būtų grįžtama prie nacionalinių valiutų.

Lietuvos prezidentas, pasidžiaugęs, kad Berlyno deklaracijoje buvo atsižvelgta į daugelį Lietuvos pasiūlymų, vargu ar su tokiu pat optimizmu grįžo namo. Įsiplieskęs Valstybės saugumo departamento skandalas netyla. Dėl to skandalo, tai pripažino net premjeras Gediminas Kirkilas, nerimauja ir Vilniuje reziduojantys užsienio valstybių ambasadoriai. Ir ne tik jie.

Pavyzdžiui, Šveicarijos ir Lenkijos spaudoje mirga klausimų, kaip čia galėjo atsitikti, kad Lietuvoje valstybės saugumui vadovauja KGB rezervininkas, o tam faktiškai pritaria ir prezidentas, ir premjeras. Bet kitaip būti negali. Juk faktiškai Lietuvoje visų lygių valdžią yra monopolizavusi ta pati nomenklatūrininkų partija, kurios „partinio–ūkinio aktyvo” ryšiai su KGB buvo ypač glaudūs. Ir visai nesvarbu, kad toje valdančiojoje koalicijoje yra ir visokių „valstiečių”, liberalcentristų, „pilietininkų” ar panašių prielipų.

Visi ženklai rodo, kad į valdžią sugrįš ir V. Uspaskicho gvardiečiai — „darbininkai”. Tikrai nesidžiaugiama, kad, nepaisant narystės Bendrijoje, korupcija ne tik nemažėja, bet ir plečiasi. Tai bjaurasčiai plisti padeda ir mūsų bedantė teisėsauga, kuri, daugelio nuomone, visiškai supuvusi.

Štai tik vienas pavyzdys. Finansų ministro Z. Balčyčio sūnų Donatą ir keturis jo bendrus prokuratūra apkaltino piktnaudžiavimu tarnyba, šiems skirstant Europos Sąjungos pinigus, dokumentų klastojimu. Na ir kas, kad du iš įtariamųjų prisipažino padarę tuos nusikaltimus. D. Balčyčiui prokurorai reikalavo skirti 10 tūkst. litų baudą ir ketverius metus uždrausti eiti valstybines pareigas. Bet Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas išteisino finansų ministro sūnelį.

Pasirodo, jis nieko blogo nepadarė, o tiktai įvykdė smulkų tarnybinį nusižengimą. Beje, dar tik pareiškus įtarimus finansų ministro sūnui, prezidentas V. Adamkus sakė, kad jeigu teismas Z. Balčyčio sūnų pripažins kaltu, ministras privalės atsistatydinti. Vargu, ar prezidentas iš anksto nebuvo įsitikinęs, kad teismas neras jokios nusikaltimo sudėties. Tokie „elito” žmonės, jeigu labai retai ir pakliūva į Temidės rankas, teismų sales palieka pakeltomis galvomis. Tai jums ne koks nors savanoris–kūrėjas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vytautas Petrusevičius, sovietinių lagerių kankinys, kurį bemat nuteisė ketveriems metams kalėjimo už aiškiai sufabrikuotą „nusikaltimą”.

Vos prezidentui grįžus iš Berlyno, į Lietuvą atvykusi europarlamentarė Dalia Grybauskaitė, atsakinga už ES biudžetą ir finansinį planavimą, įspėjo, kad Lietuva labai blogai paskirsto ES skiriamas lėšas. Todėl, pasak D. Grybauskaitės, jeigu tai tęsis ir toliau, gali tekti grąžinti 2007–2013 metams skirtą paramos dalį.

Taigi kompetentingieji komunistai–socdemai nusivadovavo iki to, kad vis daugiau Lietuvos žmonių nepasitiki valdžia. Nei aukščiausiąja, nei vietine. Netgi LDDP valdymo laikais buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys (prieš kurį laiką pasigyręs, jog apie masinius Lietuvos gyventojų trėmimus sužinojęs tik Atgimimo metais!) pripažino, jog tai, kad 60 proc. Lietuvos žmonių nedalyvauja rinkimuose, šokiruoja ir pabrėžė, kad, „patys to nesuvokdami, išvalstybinome savo šalį”.

Kodėl gi taip vyksta? Kodėl nesibaigiantys skandalai, devyngalvis korupcijos slibinas apraizgė valstybę, atrodo, geriausiai paaiškino istorikas Arvydas Anušauskas. Jo žodžiais, dėl visų nelaimių kalta neįvykusi desovietizacija. Atsitiko taip, kad didelė buvusios nomenklatūros dalis viešai, ne kiek nesislapstydama bendradarbiavo su KGB, keitėsi informacija, įgyvendino bendrus planus. Dabar gi ta nomenklatūra užėmusi svarbiausias valstybės institucijas. Štai ir atsakymas. Gaila, kad iš mūsų prezidento lūpų nė karto nenuskambėjo susirūpinimas tokia padėtimi.

Todėl buvimas ES dar nereiškia, kad tapome tikrais europiečiais. Vargu, ar bus išgirstas Lietuvos socialdemokratų sąjungos tarybos kreipimasis į parlamentines partijas parodyti bent jau minimalią gerą valią ir ryžtis skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, nes dabartinis Seimas tapo specialiųjų tarnybų įkaitu, šalies nedraugų ir verslo marionetine institucija. Aišku, toks LSDS raginimas tebus balsas, šaukiantis tyruose. Senoji ir naujoji nomenklatūra pavertė valstybę, panašią į kokią nors sovietinės Vidurinės Azijos šalį, kurioje net nebekvepia jokiu europietiškumu.