2008 m. balandžio 25–26 d. Lietuvių sielovados konferencijoje pasveikinimo žodį taręs LR gen. konsulas New York Jonas Paslauskas prisipažino, jog konferencijoje dalyvauja tam, kad suprastų tikrus bendros veiklos niuansus, kurių yra daug. Jis įsitikinęs, jog tik per dialogą tarp dvasininkijos ir išeivijos, veiksmų derinimą, skirtingų pozicijų supratimą ir toleravimą galima bus įveikti iššūkius, kuriuos pateikia ši diena. LR gen. konsulas New York mielai sutiko plačiau pakalbėti apie šiandieninius lietuvių katalikų JAV iššūkius.

— Turbūt šioje konferencijoje pirmiausia dalyvaujate dėl Aušros Vartų (AV) New York parapijos reikalų, taip pat ir dėl dialogo, apie kurį užsiminėte savo įžanginiame žodyje, tarp diplomatų ir dvasininkijos užmezgimo?

— Kai atvažiavau praėjusią vasarą į New York, visi įvykiai jau buvo pačiame įkarštyje, supratau, kad New York arkivyskupijoje jau buvo priimtas sprendimas AV bažnyčią uždaryti. Man pasirodė, kad mes, lietuviai, arba tie, kurie esame labai aktyvūs savo bendruomenėse, ar tie, kurie kovojame kiekvieną sekmadienį, protestuojame ir meldžiamės prie Šv. Patriko katedros, iš tiesų aukojame savo laiką, daug energijos ir meilės tai bažnyčiai. Tačiau kartais mums trūksta to nuolatinio ryšio su pačia bažnyčia. Kaip geriau, protingiau, subtiliau elgtis tokioje sudėtingoje situacijoje? Atsakymo į šį klausimą ieškojimas, bandymas pažiūrėti į kitą patirtį ir atvedė mane į šią konferenciją. Džiaugiuosi, kad joje dalyvauja ir New York JAV LB apygardos pirmininkė Ramutė Žukaitė, kuri, tikiuosi, turės progos pasikalbėti su čia atvažiavusiais ir pasidalinti savo patirtimi bei išgirsti kitą nuomonę. Jokios piktos valios aš čia neįžvelgiu, bet kaip neretai lietuviams nutinka — trūksta išsikalbėjimo savame kieme. Kad lįsdami į bažnyčios daržą, kur būdami pasauliečiais ne viską mokame daryti taip, kaip reikia daryti, gal parenkame ne tuos šūkius, tariame ne tuos žodžius, kurie gal ir užgauna bažnyčios atstovus ir patį kardinolą. Todėl pasikalbėti reikia, ir tai daryti ne iš tribūnos, o susitikus tarpusavyje.

— Kokias pamokas po AV bažnyčios uždarymo išmoksime ateičiai?

— Pirma pamoka vis dėlto yra ta, kad nereikia nusigręžti nuo bažnyčios, kad reikia turėti viduje tą norą eiti į bažnyčią. Aš sakau lietuviams: niekada nieko nekaltinkite, o pažiūrėkite į save. Jei į bažnyčią ateina penki šeši žmonės, jei bažnyčioje nesituokiama, nekrikštijami vaikai, Katalikų Bažnyčia turi teisę daryti sprendimus, kuriuos ji daro. Iš kitos pusės, yra grupė žmonių, tame pačiame Manhattan, kuri dėl bažnyčios kovoja, bet ji turėtų suprasti ir bažnyčios veiksmus, o ne tik ją kaltinti. Kai tą padarys, gal ir patys pradės daugiau dėmesio skirti ėjimui į Mišias, bandyti įsitraukti į kultūrinę veiklą, kuri vyko AV salėje. Tad pirmoji pamoka yra pradėti nuo savęs. Antras, taip pat svarbus dalykas — nekaltinkite kitų, o bandykite suprasti. Trečias dalykas — nenormalu, kai lietuviai su bažnyčia kalbasi pakeltu tonu. Juk kitoje pusėje, bažnyčioje, taip pat yra žmonės su savo ambicijomis, savo jausmais. Ir jei įžeisi žmogų vieną kartą, antrą kartą, jis pradės į lietuvius reaguoti liguistai, su priešiškumu. Tai yra nepateisinama. Tuos tris dalykus atsimenant, reikia žiūrėti į ateitį, o ateitis tikrai bus sudėtinga. AV klausimas visose lietuviškose parapijose turbūt kartosis ir kartosis. Todėl dabar turime labai ramiai paklausti pačių kunigų, kaip elgtis, paklausti kitų tautiečių, kurie galbūt turėjo kitokią patirtį ar žiūri gana skeptiškai ir nepatikliai į tokių aktyvistų veiksmus.

— Ar ne apie panašias pamokas galima kalbėti komentuojant klebono Stanislovo Anužio atsistatydinimą iš Los Angeles lietuviškos parapijos pareigų?

— Taip, aš tai taip pat susiečiau su jau anksčiau mano paminėtais dalykais. Lietuviškoje išeivijos spaudoje skaičiau LA parapijos komiteto pareiškimą. Jame atsakymų yra labai daug. Esu su klebonu susitikęs, jis buvo daugelio LA lietuvių mėgiamas, prieinamas, gal buvo pernelyg pasaulietiškas. Bet kaip ir savo kalboje sakiau, čia vėl susiduriame su ryšio nebuvimu iš lietuvių bendruomenės pusės. Manau, kad tai suvaidino didelį vaidmenį. Man atrodo, kad mes toje konkrečioje situacijoje, kai kunigas Anužis buvo išsiųstas į vienuolyną, turėjome elgtis santūriau ir gal būtume kitokių pasekmių sulaukę. Gal mes, turėdami daug gerų norų dėl bažnyčios ir kunigo, kartais paleidžiame savo emocijas ir nesusimąstome, kad lendame, kišamės į bažnyčios veiksmų lauką, elgesio normų lauką, kurios nusistovėjo šimtmečiais, kur egzistuoja savi elgesio protokolai ir t.t. Ir tuo metu, kai kun. Anužis buvo vienuolyne, gal reikėjo išlaikyti tylos pauzę. Reikėjo daugiau diplomatijos.

— Tad remiantis šiais keliais pavyzdžiais lietuvių šiauriečiais anaiptol nepavadinsime?

— Net ir tas karščiavimasis yra geras dalykas, jis rodo, kad žmonės pergyvena, kad jiems ne vis tiek, kas su jų parapija ar kunigu bus. Jie daro gerą darbą, bet čia reikia subtilumo. Kartais mes tą Sąjūdžio mitingų būdą perkeliame į mūsų santykį su bažnyčia, o tas neveikia arba duoda atvirkščią rezultatą.

— Kaip Jums, kaip diplomatui, atrodo, ką galima būtų padaryti, kad pokalbis su dvasininkija būtų užmegztas ir toliau vyktų?

— Lietuviai tarpusavyje turėtų būti atviri ir žinoti, ko nori. Aš, kaip diplomatas, iš karto paklausiau AV parapijos lietuvių, ar jie leis, patars man eiti pas kardinolą Edward Eagan ir pasakyti, kad jeigu negaliu kritikuoti bažnyčios veiksmų, negaliu jai nurodinėti, ką daryti su bažnyčia, gal jis, uždarydamas bažnyčią, suras Manhattan kokią nors bažnyčią, kurioje lietuviai galėtų tokią ir tokią valandą melstis. Iki šiol iš lietuvių grupės negaunu atsakymo į šį savo klausimą, nežinau, ar jiems šito reikia. Ir čia yra esmių esmė. Jeigu mes kalbame apie meldimąsi, apie dvasinį, religinį poreikį, tada mes tikrai galime padėti sujungti savo jėgas ir pastangas. Aš pasiruošęs padėti ir dirbti. Pavyzdžiui, AV klausimą iškėliau Baltuosiuose Rūmuose, LR prezidento žmonai Almai Adamkienei susitikus su JAV prezidento žmona Laura Bush. Adamkus taip pat apie AV kalbėjo su popiežiumi Vatikane. Bet gal mes tą dialogą konkrečiai dėl AV bažnyčios pradėjome pavėluotai, neįsitraukėme, kai santykiai dar nebuvo apgadinti su kardinolu Eagan.

— Ar ne per dažnai čia gyvenantys lietuviai gręžiasi į Lietuvą, prašydami pagalbos?

— Sutinku su arkivysk. Tamkevičiaus, SJ konferencijoje išsakytomis mintimis visu šimtu procentų. Taip, Lietuva norėtų padėti, bet žinodami, kas Lietuvoje vyksta, kokia ten padėtis, kad ir ten trūksta kunigų parapijose, ir vėl turime klausti savęs, ar mes bandėme, pvz., nukreipti savo vaikus į kunigystę, ar išsakėme tokią mintį savo šeimose? Pabandykime sau užduoti tokį klausimą ir jei būsime nuoširdūs ir jį sau užduosime, gal atsistosime į kelią, kur per metus bus galima pasiųsti du ar tris jaunus žmones į kunigystę.

— Dėkoju už pokalbį.

Kalbino
Dalia Cidzikaitė