Šiūmetinės sielovados konferencijos šūkis –
aktyvi veikla ir atsakomybė

Dalia Cidzikaitė

Š.m. balandžio 25–26 dienomis Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatūra ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija surengė antrąją Lietuvių sielovados konferenciją, kuri šiais metais įvyko seselių Kazimieriečių namuose, Čikagoje. Konferenciją savo apsilankymu pagerbė Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, JAV Vyskupų konferencijos pirmininkas, Čikagos arkivyskupijos kardinolas Francis George, Čikagos arkivyskupijos vyskupą Garcia–Siller atstovavo kun. Casimir Garbacz, sveikinimo žodžius tarė: savo ir Lietuvos Respublikos ambasadoriaus DC Audriaus Brūzgos vardu — LR gen. konsulas Čikagoje Arvydas Daunoravičius, LR ambasadorius New York ir Jungtinėse Tautose Jonas Paslauskas, seselių Kazimieriečių vardu ses. M. Immacula, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos pirmininkas advokatas Saulius Kuprys, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė, JAV LB Krašto valdybai atstovaujanti Marija Remienė, prelatas E. Putrimas ir JAV LB Religinių reikalų tarybos pirmininkė ses. Margarita Bareikaitė.
 
Temos atspindėjo šiandienos rūpesčius

Jau konferencijos išvakarėse Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre surengtoje spaudos konferencijoje prel. Edmundas E. Putrimas paminėjo svarbiausią būsimos konferencijos tikslą — tai pokalbio, kuris prasidėjo praėjusiais metais Philadelphia, su parapijiečiais, atskiromis organizacijomis, asmenimis bei žiniasklaida tąsa. Konferencija skirta sielovadai stiprinti, o sielovada yra veikla, ir šiandien tos veiklos reikia imtis ne tik parapijų kunigams, bet ir parapijų taryboms bei patiems parapijiečiams. Čia, o ne Lietuvoje reikia ieškoti atsakymų į dabartines parapijų problemas, — įsitikinęs prel. Putrimas, — nes, jo teigimu, ,,niekas už jūros mums nepadės“.

 Įžanga į sielovados programą buvo Jono Kuprio fotografijų parodos atidarymas Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, kurioje apsilankė ir arkivysk. Tamkevičius, SJ. Paroda, skirta lietuvių katalikų veiklai Amerikoje, truko tik tris dienas — nuo balandžio 25-osios iki 27-osios.

Antroji sielovados konferencijos dalis, prasidėjusi šv. Mišiomis ses. Kazimieriečių namuose, susirinkusiems pasiūlė įvairių temų: apie socialinę (karitatyvinę) veiklą kalbėjo tėvas Antanas Saulaitis, SJ; apie pašaukimą į kunigystę šiandien ir dabar savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais dalijosi brolis Lukas Laniauskas; apie nuolatinių diakonų vaidmenį parapijoje pasakojo Marquette Park lietuviškoje parapijoje dirbantis diakonas Vitas Paškauskas, jam talkino kunigas Michael Ahlstrom; pranešimą, kaip Katalikų Bažnyčia ir konkrečiai — lietuvių parapijos JAV naudoja komunikavimo priemones, skleidžiant informaciją ir evangeliją parapijiečiams ir plačiajai visuomenei, skaitė Nerijus Šmerauskas; apie parapijų archyvinės medžiagos išsaugojimo galimybes kalbėjo JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė; pranešimą apie lietuvių bažnytinio paveldo likimą bei bandymą jį išsaugoti tarpvalstybiniu lygmeniu skaitė Algis Lukas, JAV LB Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo komiteto pirmininkas; apie Katalikų Bažnyčios kanono teisę, uždarant parapijas Amerikoje, savo žiniomis dalijosi kanono teisės žinovas, advokatas dr. Michael Ritty. (Su dalimi šių pranešimų bus galima susipažinti artimiausiu metu,,Draugo“ numeriuose.)

Pasidalinti mintimis bei rūpesčiais turėjo galimybę ir susirinkusieji salėje. Jiems buvo pasiūlyta padiskutuoti mažose grupėse apie svarbiausius iššūkius jų lankomose parapijose ir misijose; kviesta pagalvoti, kaip suderinti katalikiškas ir tautines vertybes sielovados plotmėje. Antroje konferencijos dalyje, pasibaigus pranešimams, pasisakyti buvo kviečiami ir atskirų parapijų atstovai.

Bene tiksliausiai lietuviškų parapijų Amerikoje rūpesčius ir iššūkius nusakė pasveikinimo žodžius tarę arkivyskupas Tamkevičius, SJ ir prel. Putrimas.


Arkivyskupas . S. Tamkevičius             Prel. E. Putrimas

Arkivysk. S. Tamkevičius, SJ:
,,Dabartinėje bažnyčioje atsakomybę turi prisiimti visi“

Arkivyskupas ragino konferencijoje susirinkusius pagalvoti ir pakalbėti apie vieną svarbią temą — kokią misiją dabartinėje bažnyčioje mes jaučiame patys. ,,Jeigu visas viltis sudėsite tik į dvasios vadus, gerą kleboną ar gerą kapelioną, kurie viską išspręs, manau, kad apsiriksite ir jūsų viltys neišsipildys. Dabartinėje bažnyčioje atsakomybę turi prisiimti visi“ — sakė Tamkevičius, SJ. Juk visi esame krikštyti, visi esame sutvirtinti, visi turime misiją eiti ir skelbti evangeliją, liudyti ją savo gyvenimu. Jei pasauliečiai tai gyvai jaučia, tada galima užsitikrinti ateitį, ir tai galima padaryti, net jei ateityje dvasios vadų ir stokosime — įsitikinęs arkivyskupas. Iš savo patirties jis žino, jog tose parapijose Lietuvoje, kuriose nėra klebonų, kartais religinis lygis yra aukštesnis nei parapijose, kurios kleboną turi. Žmonės susiorganizuoja, visi prisiima atsakomybę ir padaro daugelį darbų, net tuos, kuriuos turėtų padaryti kunigas. Šiandieninėmis sąlygomis nėra kitos išeities — sakė Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas.

Baigdamas jis dar kartą priminė, jog gyvename labai sekuliarizuotoje visuomenėje, kuri gerai supranta pinigus, malonumus, galią ir didybę. Tokioje visuomenėje, jei nenorime būti nustumti į paribius, turime būti daugiau kaip vidutiniški. Ir to siekti, anot Tamkevičiaus, JS, reikia visiems: ir dvasininkams, ir pasauliečiams. ,,Dabartiniame pasaulyje vidutinybės nieko negali padaryti. Tik tie kunigai, kurie iš savęs daugiau pareikalauja, pasiekia gerų vaisių. Panašiai ir su pasauliečiais. Nebijokite, jei reikės išlieti prakaito, jei reikės patirti sunkumų“ — sakė arkivyskupas.

Prel. Putrimas:
Ar parapijos reikalingos tik lietuvybei išsaugoti?

Prel. Putrimas pasidžiaugė turininga dvasine veikla išeivijoje, kuri buvo ir yra glaudžiai susijusi su lietuvių kultūros išsaugojimu. Tačiau, jo įsitikinimu, šiandien iškyla naujas uždavinys misijų ir parapijų veikloje. ,,Turime savęs paklausti, koks tolimesnis misijų ir parapijų kelias ir koks jų tikslas? Ar ir toliau parapijos turi kreipti dėmesį tik į lietuvybės ir jos kultūros išsaugojimą? O gal turime surasti naują veiklos kryptį, juk parapijos išeivijoje susiduria su naujais iššūkiais naujais rūpesčiais ir uždaviniais?“ — susirinkusiųjų klausė prel. Putrimas. Ne paslaptis, jog lietuviškoms parapijoms išeivijoje, taigi ir JAV, jau reikia tėvynės pagalbos: padedant išsaugoti pastatus, kultūrines vertybes, skiriant kunigus iš Lietuvos.

Nerimą kelia ir naujųjų emigrantų pasyvumas jungtis į parapijas ir antrosios kartos tautiečiai, kurie čia yra gimę ir neranda sau vietos lietuvių bendruomenėje dėl kalbos nežinojimo ar tarpusavio susiskaldymo. Tad, pabrėžė Putrimas, turime iš naujo permąstyti savo veiklą ir uždavinius. O tas tikslas yra jau ne tik tolimesnis kultūros, kalbos, papročių ir tradicijos išsaugojimas ar socialinė rūpyba, bet ir dvasinis, sakramentinis, bažnytinis tikinčiųjų aprūpinimas. Turi rūpėti šeimų, jaunimo ir suaugusiųjų dvasinė ir sakramentinė pastoracija. Turime padėti vieni kitiems sudaryti sąlygas auginti ir branginti savo dvasinį pasaulį, formuoti krikščionišką mąstymą ir vertybes. Turime atsigręžti į sielovadinę veiklą, kurios centras yra krikščioniškos asmenybės ugdymas.

Prelatas kiek ilgėliau sustojo ties kunigų trūkumo išeivijoje problema. ,,Būkime realistiški“ — sakė jis. — Lietuvių parapijos čia, Amerikoje, ir kitur jau kuris laikas nesugeba aprūpinti egzistuojančių lietuviškų parapijų lietuviais kunigais. Iš 2006 m. klebonams išsiųstų klausimų ir iš jų gautų atsakymų paaiškėjo, jog iki 2006 m. 14 JAV kunigų, iš kurių 7 yra vyresni nei 75-eri metai, aptarnavo 19 parapijų ir misijų. Tad vidutiniškai vienas kunigas aptarnavo 624 parapijiečius. Tačiau lietuvių katalikų bendruomenėse tik 3.7 bendruomenės narių yra užsiregistravę kaip parapijiečiai.“

Natūralu, kad Amerikos lietuviai atsigręžia į Lietuvą, prašydami atsiųsti lietuvį kunigą, tačiau, kaip jau minėjo ir arkivysk. Tamkevičius, Lietuvių Katalikų Bažnyčia negali parūpinti pakankamai kunigų pačioje Lietuvoje, jau nekalbant apie užsienio lietuvius. Todėl, — į susirinkusius kreipėsi Putrimas, — turime ieškoti alternatyvų. Jo nuomone, vienas iš galimų sprendimų yra nuolatinių diakonų paslaugos, kurie lietuviškoje parapijoje ar misijoje eitų kunigo pareigas. Antra, yra svarbu mums pripažinti, kad ne tik kunigai, bet ir moterys vaidina svarbų vaidmenį bažnyčioje. Tai numatyta ir Katalikų Bažnyčios paskelbtuose dokumentuose. Tad parapijų ir misijų ateitis priklauso nuo moters, perimančios daugiau pareigų, dirbančios drauge su kunigu ir pačia parapija.

Keliomis progomis per konferenciją prel. Putrimas priminė, jog ši sielovados konferencija yra ne apie dalyvių skaičių, bet kokybę. Tuo galima buvo įsitikinti diskusijų metu, kur mažose grupelėse buvo kalbama apie sielovados iššūkius parapijose ir misijose. Vieni spragas matė naujai atvykusių lietuvių apaštalavime ir vyresnio amžiaus parapijiečių aptarnavime, kiti kėlė aktyvesnės ir veiklesnės parapijos tarybos klausimą, treti klausė, kodėl šioje konferencijoje nėra jaunimo organizacijas atstovaujančių žmonių. Dar vienas stalas skundėsi informacijos stoka ir retais, nors ir trumpais, kunigų iš Lietuvos apsilankymais, dar kiti siūlė įsteigti darželį parapijoje, kreipti didesnį dėmesį į šeimas, skirtingas kartas, bendravimą tarp parapijiečių. Visa tai prašosi ne tik kunigo aktyvumo, bet ir savanorių iš parapijiečių tarpo, savanorių, kurie norėtų ir galėtų padėti lietuviškoms parapijoms Amerikoje išlikti. Toks iššūkis pasauliečiams buvo ne kartą išsakytas šios konferencijos metu. Ar jis sulauks atgarsio, parodys netolima ateitis.