Arkivysk. S. Tamkevičius, SJ.

Vienintelė JAV lietuvių išeitis yra
bendruomenės gyvumas

Š. m. balandžio 25-26 d. Čikagoje vykusioje Lietuvių sielovados konferencijoje savo pasveikinimo žodyje arkivysk. S. Tamkevičius, SJ ragino visus pagalvoti ir pakalbėti apie vieną svarbią temą — kokią misiją dabartinėje bažnyčioje mes jaučiame patys. Anot jo, jeigu visas viltis Amerikos lietuviai katalikai sudės tik į dvasios vadus, gerą kleboną ar gerą kapelioną, kuris viską išspręs, jie apsiriks ir jų viltys neišsipildys. ,,Dabartinėje bažnyčioje, — sakė Tamkevičius, SJ, — atsakomybę turi prisiimti visi. Kitos išeities šiandieninėmis sąlygomis nėra.”

Apie Katalikų Bažnyčios iššūkius plačiau savo mintimis sutiko pasidalinti šįkart labai trumpai Čikagoje viešėjęs arkivysk. S. Tamkevičius, SJ.

— Koks šio Jūsų apsilankymo tikslas?

— Pagrindinis dalykas, į kurį atvažiavau, tai Šiluvos 400 metų jubiliejaus paminėjimas Detroit ir Los Angeles. Ta proga, nors ir mažai laiko turėdamas, užsukau ir į Čikagą, kad galėčiau dalyvauti šioje sielovados konferencijoje. Kadangi pirmą kartą joje dalyvauju, buvo įdomu girdėti tai, kas kalbama, matyti problemas.

— Savo trumpame pasveikinimo žodyje Lietuvių sielovados konferencijoje užsiminėte apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir lietuvių išeivių iššūkius. Ar jie skiriasi ir jei taip, kuo?

— Manau, kad pagrindiniai iššūkiai yra tie patys ir čia, ir Lietuvoje gyvenantiems. Visi gyvename pakankamai sekuliarioje visuomenėje ir toks gyvenimas jau pats savaime yra iššūkis — kaip su savo krikščioniškomis vertybėmis išstovėti to labai skirtingo pasaulio akivaizdoje. Bet kai kurios detalės, žinoma, yra skirtingos. Lietuvoje katalikų yra pakankamai didelis skaičius ir tada, kai šalia savęs jauti ne vieną, bet daugelį — yra vienokia dvasinė laikysena. O Amerikoje nors katalikų yra daug, bet lietuvių, kaip bičių pasibarsčiusių po tokį didelį žemyną, — nėra tiek daug ir todėl gali aplankyti pesimistiška mintis, kad mes čia esam jau išmirštantys. Tie lietuviai, kurie naujai atvažiuoja iš Lietuvos, jiems pirmiausia rūpi ne religiniai, ne dvasiniai, bet medžiaginiai reikalai. Tad tas atvažiuojantis naujas skaičius mažai papildo lietuvių parapijas išeivijoje. Tad kaip tokiomis sąlygomis išsilaikyti, ir ne tik išsilaikyti, bet ir augti — tai yra labai didelis iššūkis. Pirmoji mintis, kuri ateina — prašyti pagalbos iš Lietuvos. Bet ir tie kunigai yra iššūkis, nes tokioje sekuliarioje visuomenėje nėra toks didelis skaičius norinčių pasišvęsti, nes visi esame veikiami šio pasaulio. Yra ir daugiau problemų. Pavyzdžiui, kai bendruomenės mažėja, kaip išlaikyti bažnyčias. Lietuvoje jų turime žymiai mažiau ir kiekvieną jų saugom, o čia, Amerikoje, padėtis yra kitokia. Ir, be abejo, mums, lietuviams, su tuo skaitytis reikia. Arba mūsų bus ir mes išsaugosime jas, arba jei mūsų nebus, mes su ašarom galėsim tik sielvartauti, kad štai buvo ir jau nėra.

— Susidaro įspūdis, kad čia gyvenantys lietuviai katalikai, susidūrę su vienokia ar kitokia problema, vis dažniau gręžiasi į Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Paskutiniu metu su labai konkrečiais prašymais padėti: reikia kunigo lietuvio, reikia gelbėti lietuvišką parapiją nuo uždarymo ir panašiai. Ar toks noras pagrįstas ir kiek galima prašyti iš Jūsų?

— Manau, kad visiškai natūralu, jog gyvenantys ne Lietuvoje atsigręžia į mus ieškodami pagalbos. Nemanau, kad tai galima peikti. Antra vertus, gal kartais per daug sudeda vilčių, kad kiekvienu atveju ta pagalba bus suteikta. Kai kuriais atvejais jos gali ir nebūti, nes iš tikrųjų pastaruoju metu pašaukimų į kunigystę skaičius mažėja, nors ir ne katastrofiškai, bet mažėja, ir aišku, kad bus problemų tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir už Lietuvos ribų. Nes kad galėtum kažką duot, reikia turėt. Manau, kad nelabai yra reali svajonė, kad bus tiek kunigų, kurie atvažiavę visus suras ir visiems padės. Todėl tie, kurie yra išvažiavę, turėtų pradėti galvoti, jog ne jų ieškotų, bet kad jie ieškotų, glaustųsi prie jau egzistuojančių parapijų. Tik tada bus jiems lengviau padėti. Vis dėlto manau, kad jeigu kažkokių katastrofiškų pasikeitimų nebus, vieną kitą kunigą galėsime pasiųsti ir iš Lietuvos ribų: ar į Ameriką, Airiją ar Didžiąją Britaniją. Žinoma, būtų idealu, jei lietuviai važiuotų tik į vieną vietą, būtų paprasčiau.

— Iš Jūsų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios pusės, lyg ir nesigirdėjo jokio komentaro dėl Los Angeles parapijos klebono Stanislovo Anužio atsistatydinimo ir išvažiavimo į Lietuvą?

— Nemanau, kad Lietuvos vyskupai turėtų komentuoti vieno ar kito kunigo atvykimą ar išvykimą į parapiją. Pirmiausia, ten vietoje, kur kunigas dirba, vietinis vyskupas daugiau žino nei mes, Lietuvos vyskupai. Ir neturint visos informacijos komentuojant galima nusikalsti ir prieš vietinius vyskupus, kurie sprendimą daro ir prieš kunigą. Šituo atveju tikrai manau, kad netiko Lietuvos vyskupams kištis ar kalbėti, komentuojant, kodėl buvo atleistas kunigas. Labai dažnai panašūs atvejai atsitinka ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kaip vyskupas aiškiai matai, kad reikia daryti vieną ar kitą skyrimą, o žmonės renka parašus ir reikalauja, kad būtų taip, o ne kitaip. Ir tada lieki pakankamai keblioje padėtyje, kadangi vis tiek turi išlaikyti tarp savęs ir kunigų tėvišką santykį, o žiniasklaida nori, kad viską išdėstytum spaudos puslapiuose. Tai nėra kelias. Juk normalioje šeimoje tėvas problemų per žiniasklaidą nesprendžia, o sprendžia taip, kaip žmonės privalėtų jas spręsti.

— Ar daug dėmesio Lietuvos Katalikų Bažnyčia skiria emigracijai? Atrodo, jog ta tema vis labiau ir labiau užgožia kitas problemas?

— Tai labai aktuali ir kartu labai skaudi tema. Neabejotinai, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas lietuvis turi teisę gyventi ten, kur jis nori, ir ieškoti savo laimės ir gyvenimo įprasminimo ten, kur jam atrodo geriau. Bet antra vertus, tėvynės palikimas ieškant naudos jau savo pačia pradžia, savo šaknimis yra kažkiek problemiškas. Nes galima tikrai surasti naudos, bet tuo pačiu ir kažką prarasti. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje susiduriame su baisia problema — su nelaimingais vaikais, kuriuos palieka vienas ar net abu tėvai. Vaikai paprastai paliekami seneliams, bet, deja, neretai juos augina gatvė. Žinoma, kiekvienam norėtųsi patarti, kad gal geriau šiek tiek sunkiau gyventi, bet nepalikti tėvynės.

— Ką daryti, kad dialogas tarp čia, Amerikoje, gyvenančių lietuvių ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios būtų gyvesnis?

— Man atrodo, kad tiek aš, tiek dauguma vyskupų esame labai lengvai pasiekiami, ypač kai dabartinės komunikacijos yra ypač geros. Manau, kad reikia turėti tik noro bendrauti. Tik gal kartais norima, tikimasi tokios pagalbos, kurios tie patys Lietuvos vyskupai negali duoti. Pavyzdžiui, konkretus Aušros Vartų New York atvejis. Galbūt ten gyvenantys lietuviai norėtų, kad iš Lietuvos atvažiavęs vyskupas atsistotų prie piketuojančių lietuvių. Deja, šito niekada nebus ir tai nėra kelias. Esu sakęs ir pasikartosiu, kad vienintelė išeitis panašiais atvejais yra bendruomenės gyvumas. Jis turi užtvirtinti parapijos ir bažnyčios ateitį. O jeigu prasideda kokios nors problemos, jas bažnyčioje galima išspręsti dialogo keliu, o ne piketais. Man toks būdas labai panašus į sovietinį metodą, kur, atrodo, jėga kažkur kažką laimėsim. Tokiu keliu bus sunku ką nors laimėti, jei nebus esminio dalyko — jei ta visuomenė bus beveik numirusi.

— Ačiū už pokalbį.

Kalbino
Dalia Cidzikaitė