Lietuvos Nepriklausomybės minėjimas 

Janina Čikotienė

2008 m. vasario 17 d. 10 val. ryto, Vašingtono skyriaus Lietuvių Bendruomenės nariai bei svečiai rinkosi į didingą Šv. Mato apaštalo katedrą Vašingtone. Ji yra laikoma viena iš įspūdingiausių bei gražiausių Amerikoje ir talpina apie 1,000 žmonių. Pirmos šv. Mišios Šv. Mato bažnyčioje buvo paaukotos 1895 m., o kai 1939 m. buvo įsteigta Vašingtono arkidiecezija, ji tapo vyskupo bažnyčia ir gavo garbingą katedros titulą. Šiuo laiku ji yra Vašingtono arkivyskupo Donald W. Wuerl katedra. Ji yra svarbi Amerikos sostinės katalikiškame gyvenime, nes čia vyksta daug svarbių iškilmių bei paminėjimų. Prezidento John Kennedy gedulingos šv. Mišios buvo aukojamos 1963 m. Popiežius Jonas Paulius II, 1979 m. lankydamasis Vašingtone, šioje katedroje aukojo šv. Mišias. Kiekvienų metų rudenį čia yra aukojamos „Raudonosios šv. Mišios”, prašant šv. Dvasios vadovavimo juristinei profesijai, šiose pamaldose dalyvauja Aukščiausiojo teismo nariai, Kongreso atstovai, diplomatai bei įvairių valdžios departamentų nariai, o kartais ir Amerikos prezidentas.

Suskambėjus varpams, prie altoriaus artėjo ilgoka procesija. Dalyvaujančių lietuvių dėmesį atkreipė netoli altoriaus šviečianti lietuviška vėliava. Prieš pradedant šv. Mišias lotyniškai, katedros rektorius mons. Ronald Jameson pasveikino visus susirinkusius į šv. Mišias, aukojamas Lietuvos nepriklausomybės paminėjimo proga. Vėliau savo pamoksle diakonas  Boyd Work taip pat pabrėžė lietuvių šventę ir paminėjo laisvės svarbą kiekvieno asmens gyvenime bei būtiną pasiryžimą už laisvę kovoti.

Aukas nešė būrelis lietuviškais rūbeliais pasipuošusių vaikučių: Jūratė Reventaitė ir Gintarė Meižytė nešė aukas, Lukas ir Ignas Draugeliai, Gabrielė  Gedo, Ingrida Skirpaitė bei Aistė, Alina ir Marius Orentai nešė mažas raudonų gvazdikų puokštes. Mons. Jameson priėmė aukas, o priklaupęs, šypsodamasis ir dėkodamas priėmė iš vaikučių gėles. Tuo pat metu švelniai ir įspūdingai skambėjo katedros choro giedama „Marija, Marija”. Prieš pat šv. Mišių pabaigą choras sugiedojo Lietuvos himną, prie kurio prisijungė ir Mišiose dalyvaujantys lietuviai.

Arti katedros esančiame Doubletree viešbutyje vyko tolimesnė programa. Pirmiausia turėjome progą papusryčiauti ir pabendrauti. Vaišių stalą puošė tradicinis lietuviškasis šakotis.

Minėjimą pradėjo Lietuvių Bendruomenės Vašingtono skyriaus pirmininkė Danelė Vidutienė. Ji pasveikino susirinkusius ir pasidžiaugė, kad tarp mūsų buvo Imsrė Brūzgienė, nors ambasadorius Audrius Brūzga ir negalėjo dalyvauti, mat skaitė paskaitą Bostone vykusiame Vasario 16 d. minėjime. D. Vidutienė pakvietė Nidą Vidutytę ir Ugnių Ramanauską perskaityti Lietuvos Tarybos posėdžio, įvykusio 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje nutarimą, prašantį Lietuvos vyriausybę pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkė perskaitė minėjimui paruoštą rezoliuciją Lietuvos nepriklausomybės proga, kurią susirinkusieji vienbalsiai priėmė. Rezoliucija buvo įteikta Amerikos prezidentui George W.  Bush, išrinktiems atstovams Senate ir Atstovų Rūmuose bei Amerikos Lietuvių Bendruomenės Centro valdybai.

Toliau D. Vidutienė pakvietė Audrių Kirvelaitį, pristatyti pagrindinį minėjimo kalbėtoją – gen. mjr. Joną Kronkaitį, buvusį Lietuvos kariuomenės vadą. Su nekantrumu laukėme išgirsti žinių iš žmogaus, gyvenusio daugelį metų Amerikos padangėje, bet vėliau ėjusį aukštas bei atsakingas pareigas Lietuvoje.

Gen. J. Kronkaičio mintys neteikė didelio džiaugsmo apie Lietuvos padėtį. Nors per paskutiniuosius 18 metų, daug kas yra pasiekta, įstota į NATO ir Europos Sąjungą, tačiau skurdas, moralės stoka, buvusių komunistų įtaka, korupcija ir daug kitų negerovių dar spaudžia Lietuvos žmones. Kilo daug klausimų. Į klausimą, ar gen. Kronkaitis neplanuoja įsijungti į politinę veiklą Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes jis turi dvigubą pilietybę ir savo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės neatsisakys.

Šiuo laiku J. Kronkaitis gyvena Lietuvoje ir darbuojasi jos gerovei pilietinėje veikloje. Prieš dvejus metus jis buvo vienas iš Piliečių santalkos įkūrėjų. Šios organizacijos tikslas yra sukurti nevyriausybinių organizacijų ir žmonių tinklą, kuris ugdytų pagarbą piliečių teisėms, kad žmonės sugebėtų ir norėtų reikalauti sąžiningos bei veiksmingos valdžios. Džiugu, kad ši organizacija plečiasi ir tvirtėja, o ypač malonu matyti, kad į pilietinę veiklą jungiasi jauni žmonės – studentai, neseniai studijas baigusieji bei įvairios studentų organizacijos.

Apleidžiant salę girdėjosi komentaras: „Liūdna, ar ne?” Taip liūdna, bet džiaukimės prošvaistėmis ir nepraraskime vilties.  (51)