,,Darbininkas” užvertė paskutinį puslapį

Danutė Bindokienė

Jau prieš kiek laiko skelbta, kad t. pranciškonų Brooklyn, NY, leistas dienraštis-savaitraštis (vėliau dar didesniais tarpais tarp numerių) ,,Darbininkas” po 91 m. netrukus išspausdins savo paskutinę laidą. Toji laida, pavėluotai pasiekusi skaitytojus (birželio nr. atėjo rugpjūčio viduryje) pirmame puslapyje patvirtina liūdną žinią: ,,šis yra paskutinis ‘Darbininko’ numeris — jo leidyba, pagal pranciškonų provincijolo t. Benedikto Jurčio sprendimą, — suspenduojama nuo 2006 m. liepos 1 d.”

Tai iš esmės užsienio lietuvių (ne tik Amerikoje gyvenančių) realybės dalis: periodiniai leidiniai — dienraščiai, savaitraščiai, mėnraščiai, žurnalai — gimsta, bet ilgainiui ir išnyksta. Kiek jų jau seniai sugulė į archyvus, kiek savo egzistenciją baigė pastaraisiais dešimtmečiais, sunku būtų  greitosiomis suskaičiuoti, bet tikrai — nemažai. Kai kurie buvo perkelti į laisvą Lietuvą, nors jų ,,naujasis gyvenimas” ne visai pateisino buvusių leidėjų ir skaitytojų viltis; kai kurie — tik sustojo... Šiuo metu dar bent vienam, leidžiamam Čikagoje, artėja tokia ,,tyli ir skaudi pabaiga”, o iš visų gausių dienraščių, leistų Amerikoje, tebegyvuoja vienas — ,,Draugas”, neseniai šventęs 97–ąjį gimtadienį ir pasiruošęs ne tik sulaukti šimtojo, bet savo leidybą tęsti dar toliau į ateitį.

Jeigu tai natūralus mūsų lietuviškos spaudos gyvenimo ciklas, dėl ko jaučiame tokį nusivylimą ,,Darbininko” uždarymu? Galbūt dėl to, jog iš ankstesnių redaktorės A. Žumbakienės užuominų laikraštyje ir kitų šaltinių galėjome suvokti, kad ,,kažkas ne visai skaniai kvepia”, o galbūt ir dėl to, kad daugelio atmintyje tebebuvo gyvi ,,Kultūros židinio” Brooklyn, NY, uždarymo ir iš to kilusių nesutarimų tarp t. pranciškonų bei lietuvių visuomenės atgarsiai.

,,Darbininko” redaktorė A. Žumbakienė paskutiniame laikraščio numeryje rašo: ,,Bet gyvenimas diktuoja savas taisykles. Tarp jų ir faktas, kad ‘Darbininkas’ sustabdomas. Dėl to sustabdymo teko daug, neįtikėtinai daug, ir liūdnų, ir piktokų atsiliepimų išgirsti ir skaityti. ...Bandžiau aiškinti, kad, jeigu skaitytojams liūdna ir skaudu, tai man pačiai dvigubai skauda, juk laikraštis buvo mano mėgstamas darbas, kurį dirbau be atlyginimo, kad tik jis eitų toliau, kad neužsidarytų. Bet neišgelbėjau...”

Redaktorės nuomone, ,,’Darbininkas’ neturėtų būti atgaivintas Klaipėdos kultūros centre, kaip pranciškonų vyriausybė numatė. 91 metus jis buvo išeivijos laikraštis, išeivijoje prasidėjo, čia turi ir baigtis. Lietuvos lietuviai nesupras nei jo iki šiol skelbtų idėjų, nei jo reikšmės skaitytojams. Nebus tęstinumo. Skiria mus pilietinės integracijos ir kultūrų skirtumai”.

,,Darbininkas”, kaip ir ,,Draugas”, turi ypatingą reikšmę Amerikos lietuvių gyvenimui bei kultūros raidai. Jis perėjo ilgą ir dažnai sunkų, taip būdingą lietuviškai spaudai, leidžiamai už Lietuvos ribų, kelią, ypač pastaruoju laikotarpiu, kai sparčiai pradėjo retėti vyresniųjų skaitytojų gretos, didėti spausdinimo išlaidos ir jaučiama spaudos darbuotojų stoka. Tačiau ar reikėjo skubėti ,,užspausti akis”, kai ligonis dar nebuvo miręs? ,,Darbininkas” tebeturėjo dar nemažai skaitytojų ir redaktorę, kuri, kaip pati teigia, net dirbo be atlyginimo, kad tik laikraštis gyvuotų. Juo labiau, kad rytinėje JAV pusėje gyvena daug vyresniosios kartos mūsų tautiečių ir vis gausėja naujųjų imigrantų iš Lietuvos. Turintis tvirtas krikščioniškas šaknis bei tradicijas, laikraštis būtų galėjęs jiems visiems dar ilgai tarnauti. Bet — kieno galia, to ir valia... Tėvai pranciškonai tarė savo žodį, kuris yra paskutinis. Tegalime sakyti ,,Darbininkui” — ačiū už atliktą didelį ir svarbų   krikščioniškos bei lietuviškos kultūros puoselėjimo, tėvynės reikalų okupacijos dešimtmečiais gynimo darbą. O Amerikos lietuvius raginame branginti lietuvišką spausdintą žodį, kol jo dar visiškai nepraradome...