O KODĖL NE DARŽOVĖS?

Gerb. Žalianykšti. Esu viena ištikimiausių ,,Daržai ir darželiai” skilčių skaitytojų nuo pat pirmosios dienos, kai jos pasirodė ,,Drauge”. Jūs taip gražiai aprašote įvairiausias gėles, medžius ir kitokius augalus, bet esu nusivylusi — kodėl nieko nėra apie daržoves? Juk savo išaugintos daržovės ir skanesnės, ir sveikesnės, ir maistingesnės. Pavyzdžiui, būtų įdomu, jei parašytumėte apie agurkus, žirniukus, morkas, kopūstus ir kitas daržoves. Mes pavasarį nusiperkame sėklų, suberiame į žemę ir laukiame, kad išaugtų. Bet manęs tik rezultatai nepatenkina. Jūs — tarytum gyva enciklopedija, taigi duokite kokios įdomios informacijos apie daržoves (juk skyrelio pavadinime yra ir žodis ,,daržai”, taigi ne vien apie gėles).

Atsakymas. Netiesa, kad šiose skiltise nebuvo rašyta apie daržoves, bet — psisipažinsiu — nelabai daug. O tai dėl to, kad gauname mažiau paklausimų apie daržoves, galbūt jas žmonės mažiau augina (nebent pora kerų pomidorų), nes miestiečiai juk turi nedidelius kiemus.

Bet žalianykštis visuomet pasiruošęs patenkinti savo skaitytojų norus, todėl šiandien kalbėsime apie daržoves.

Žirniai

Visi pažįstame žirnius, nors ne visi žinome, kaip jie auga. Parduovuvėse galima rasti šaldytų, konservuotų ir džiovintų žirnių. Pastarieji daugiausia jau be viršutinio lukštelio ir perskelti per pusę. Taip pat yra geltonų ir žalių žirnių, bet visi jie priklauso Leguminosae (ankštinių) šeimai, kuri ir plati ir įvairi. Pvz.: tai pačiai šeimai priklauso ir lęšiukai, ir įvairiausios pupelės, ir soja, ir pašariniai (bei laukiniai) vikiai, ir net dobilai!

Žirniai, angl. ,,pea”, lot. Pisum sativum toks senas maistinis augalas, kad botanikai nelabai net žino, kuomet jis pradėtas vartoti žmonių maistui. Burma–Thailand archeologiniuose kasinėjimuose atrasta žirnių, užsilikusių iš 9,750 m. prieš Kristų! Neolito amžiaus kaimeliuose šveicarijoje rasta žirnių liekanų iš 7,000 metų pr. Kr. Kiniečiai tvirtina, kad žirnius ,,atrado” jų imperatorius Shen Nung, kuris vadinamas ,,žemės ūkio tėvu”. Jis, keliaudamas po visą šalį, ieškodavo augalų, kurie tiktų žmonių maistui. Radęs įdomų augalą, parsiveždavo į rūmus ir įsakydavo iš jo gaminti patiekalus, kuriuos pirma šerdavo šunims, po to juos turėdavo išmėginti tarnai. Jeigu maistas buvo nenuodingas, jį pamėgindavo ir pats imperatorius. Tuo būdu jis Kinijoje įveisė ir kviečius, ir ryžius.

Šiaurės Europoje žirniai buvo sėjami nuo maždaug bronzos amžiaus. Pasak norvegų legendos, griausmo dievas Thor, nepatenkintas jam teikiama pagarba, pasiuntė savo slibinus, kad žemėn nuneštų žirnių ir jais užkimštų visus šulinius. Tačiau slibinai nebuvo labai atsargūs ir nemažai žirnių nubiro šalia šulinių — užaugo, pražydo ir išsiaugino ankštis. žmonėms žirniai taip patiko, kad jie vieną savaitės dieną (ketvirtadienį, ir angliškai ketvirtadienis vadinasi Thursday, pagal mitologinį Thor) pavadino griausmo dievo vardu.

Žirnius augino graikai ir romėnai. Karšta žirnių sriuba būdavo pardavinėjama Atėnų gatvėse, o romėnai valgydavo pakepintus žirnius teatruose, cirkuose (kaip dabar valgomi kukurūziniai spragėsiai — ,,popcorn). Tačiau šimtus metų žmonės bijojo žalių žirnių, ypač jų ankščių, tikėdami, kad jos nuodingos. Visi žirniai buvo džiovinami, o po to įvairiai ruošiami (mažlietuviai iš žirnių verda šiupinį, o žirnių košę žino ir kitos Lietuvos vietovės).

Amerikoje pirmasis žirnius 1493 m. pasėjo Kristupas Kolumbas savo daržuose Isabella saloje. Pirmieji kolonistai, atplaukę iš Europos į Ameriką, atsivežė ir žirnių sėklų. Verta pažymėti, kad modernieji žirniai, kaip ir kukurūzai, negalėtų patys ilgai išlikti: būtina jiems žmogaus ranka, kuri išaižo ankštis, nubraukia grūdus nuo kukurūzų burbuolių ir sėklas pasėja. Senovinių–lauikinių žirnių ankštys atsidarydavo pačios ir paberdavo sėklas.

Morkos

Manoma, kad morkų tėvynė yra Afganistanas, tačiau ,,pirmosios” morkos nedaug buvo panašios į tas, kurias randame parduotuvėse arba išsirauname savo darže. Puslaukinės morkos buvo plonytės, šaknys išsišakojusios ir tamsiai violetinės spalvos, nors ir turėjo įprastinį ,,morkos skonį”. Tikima, kad šiuo vasaros laiku visur pakelėse žydinčios laukinės morkos, angl. ,,Queen Ann’s lace” yra panašios į ,,morkos originalą”, rastą Afganistane.

Morkos, angl. ,,Carrots”, lot. Daucus carota, priklauso Umbelli-ferae šeimai. Jas jau augino senovės graikai ir romėnai, o 10–11 a. po Kr. Mažojoje Azijoje morkos buvo labai populiarios ir iš ten pasiekė Europą. (Beje, senovės graikai ir romėnai tikėjo, kad morkos  vyrams suteikia ,,daugiau vyriškumo”, o moterys — prarandančios savo drovumą.)

Maždaug 17 a. olandai išaugino pirma geltonų, o po to oranžinių morkų atmainas. Nors jau prieš tai violetinės morkos buvo plačiai naudojamos, bet jos išvirtos negražiai atrodė, buvo nepatrauklios rudos spalvos, tad oranžinės morkos labai greitai paplito.

Į Ameriką morkos atkeliavo su pirmaisiais europiečiais kolonistais. Šiuo metu jos yra populiariausių daržovių dešimtuke, kartu su salotomis, pomidorais, svogūnais, salierais, kopūstais ir maistiniais kukurūzais (nors kukurūzai yra javas, ne daržovė). Morkose yra daug vitaminų, mineralų ir įvairių kitų maistingų medžiagų, todėl jas sveika valgyti ir žalias, ir virtas, ir įvairiuose patiekaluose.

Morka yra dvimetis augalas — pasėta pirmaisiais metais išsiaugina pluoštą gražių, karpytų lapų ir šaknį žemėje. Jeigu morkos šaknį paliksime per žiemą arba ją pavasarį vėl įkišime į žemę, tuomet morka išsiaugina žiedą (labai panašų į laukinių morkų) ir sėklas. Ieškodami parduotuvėse ar kataloguose morkų sėklų, greičiausiai susidursite su šiais pavadinimais: ,,Imperator”, ,,Danvers”, ,,Nantes” arba ,,Chanteney”. Visos jos yra vienodai geros, tik iš pirmųjų dviejų išauga ilgos ir smailos morkos, o iš pastarųjų — bukos ir trumpesnės.

Kiti reikalai

Apie populiariausias daržoves parašysiu daugiau kitą kartą, nes dabar reikia atsakyti į vieno vyresnio amžiaus skaitytojo klausimą — ką daryti, kad laistymo žarna (garden hose) nesusilenktų?

Žmogus skundžiasi, kad 30 ar 50 pėdų ilgio žarną tampyti po kiemą nelengva, juo labiau, kad, vos tik trukteli, kažkur žarna užsilenkia ir vanduo neteka. Tuomet reikia eiti ir ieškoti, kur tas užlenkimas.

Norėčiau šią problemą išspręsti greitai ir tiksliai, deja, taip neišeina. Nepaisant, kąs ant parduotuvėje sukrautų laistymo žarnu prikabintų raštelių rašoma, visos jos užsilenkia, tik vienos ne taip dažnai, kaip kitos.

Kai kas šios bėdos išvengia, pakasdamas ilgą vandentiekio vamzdį po žeme, vienur kitur įtaisant prijungimą žarnai — tuomet tokios ilgos laistymo žarnos nereikia. Svarbu, kad prijungimai būtų gero metalo (pvz., žalvario), kitaip jie tuoj sulinksta ir neįmanoma sujungti.

Laistymo žarnų yra plastmasinių ir guminių. Visos jos viduje turi sutvirtinimą. Juo brangesnė žarna, tuo stipresnis šis sutvirtinimas ir ji ilgiau veikia. Kartais nuo karščio laistymo žarnos, ypač jeigu jose lieka vanduo, tiesiog ,,sutirpsta” ir po to suskyla.

Dabar parduodama spyruoklinių laistymo žarnų, kurios išsitempia, kaip minkšta spyruoklė, o paleidus vėl susiraito. Kol kas matėme tik labai plonų (apie 1/2 colio diametro), tad per jas nedaug vandens teka ir reikia ilgai laistyti.

Gerai veikia ratas, ant kurio nevartojama žarna suvyniojama. Teko matyti pas kai kuriuos daržininkus didelių molinių ar plastamasinių puodų su skyle šone. į puodą suringuojama nenaudojama žarna ir jos galas iškišamas pro skylę šone. žinoma, po kiekvieno vartojimo reikia ją vėl suringuoti ir sukišti į puodą. Beje, karštą dieną, kai žarna įšilusi, ją lengviau susukti į puodą ar ant rato.

Tuo pačiu noriu priminti, kad nenuplikytumėte savo augalų, kai pradėsite laistyti karštą dieną: žarnoje likęs vanduo gali būti įkaitęs iki užvirimo, tad reikia visų pirma nuleisti (tik ne ant žolės), kol pradės bėgti šaltas vanduo.                   

Paruošė Žalianykštis