Pradėkime mankštinti delnus

Danutė Bindokienė

Vienas mėgstamiausių daugelio nusiskundimų - kaip greitai bėga laikas. Štai ir 2006-ieji jau beveik įpusėjo, o kiek dar pažadų ir pasiryžimų, padarytų metų pradžioje, liko neišpildyta, darbų neatlikta... Tačiau vienas darbas tikrai vietoje nestovi - tai pasiruošimas Aštuntajai dainų šventei, kuri įvyks liepos pirmąjį sekmadienį Čikagoje.

Iki šio, net 15 metų laukto, džiugaus užsienio lietuvių gyvenimo įvykio beliko mažiau kaip mėnuo! O tas mėnuo taip greitai prabėgs, kad net nespėsime apsidairyti. Tad prieš liepos 2-ąją būtina atlikti bent du svarbius pasiruošimus (čia jau nekalbame apie choristus - jie seniai ruošiasi, bet apie būsimąją publiką). O tie pasiruošimai labai paprasti: įsigyti bilietus į šventę ir ,,mankštinti delnus”.

,,Mankštinti delnus”? Skamba kiek keistai. Tačiau mankšta pažįstama kiekvienam, besiruošiančiam dalyvauti sporto varžybose arba net mėgstančiam sportuoti. Tai padeda sutvirtėti, lavina fizinę ir net dvasi-nę ištvermę. Jeigu mankštiname raumenis, sąnarius, tad kodėl ne delnus, kad jie būtų tvirti, kieti, užgrūdinti, kai karštais plojimais reikės pasitikti iš toli (net labai toli) ir arčiau į šventę atvykusius chorus, jų vadovus, šventės dirigentus. Čia neapsieisime su minkštų, ,,poniškų” delnų pliaukštelėjimu - plojimai turės būti griausmingi ir nuoširdūs!

Belikus mažiau kaip mėnesiui laiko iki Dainų šventės pradžios, padėkime į šalį visas neigiamas diskusijas apie choristų aprangą, repertuarą ar kitus pašalinius dalykus. Susitelkime ties tuo, kas svarbiausia - pačiu įvykiu, ir tai, kad vis dėlto po penkiolikos metų jis dar galėjo įvykti.

Tik pagalvokime, didžioji dalis buvusių jaunų choristų, dalyvavusių 7-ojoje užsienio lietuvių dainų šventėje, jau sulaukė pusamžio. Daugelio vyresniųjų, prieš 15 metų dar šauniai traukusių sutartines su visu jungtiniu dainų šventės choru, balsus laikas nutildė, o jeigu dar ne - retas anuometinių šventės dalyvių  šį kartą dalyvaus šventėje (nors ir girdime, kad tokių ištvermingų vete-ranų dar yra). Prieš 15 metų vaikų choro dainorėliai net gimę nebuvo, o jaunimo chorų dalyviai - dar ,,be kelnyčių” bėgiojo.

Vis dėlto, paskelbus džiugų šūkį (gal jį reikėtų vadinti iššūkiu) ,,Atsiliepk daina” - jie atsiliepė! Ir ne tik - net apie 1,200 skardžiabalsių lietuvių ryžosi dalyvauti Dainų šventėje, praleisti daug valandų repeticijose, išmokti platų ir sudėtingą repertuarą, ruoštis kelionei į Čikagą. Tiesiog stebuklingu būdu atsirado nauji chorai, nauji dainos vienetai. Tiesa, kai kurie nelabai gausūs dainininkų skaičiumi, bet tikrai nestokojantys entuziazmo ir meilės lietuviškai dianai.

Ši - Aštuntoji - dainų šventė turi pavykti. Tai mūsų garbės ir tautinio išlikimo reikalas. Jeigu nepavyks, jeigu salės neužpildys publika, jeigu po šventės ,,atsiliepsime vien kritika”, galime būti tikri, kad tai bus paskutinė užsienio lietuvių dainų šventė! Ir ką būsime laimėję?

Labai lengva sėdėti rankas sudėjus, stebėti iš tolo ir kritikuoti dirbančius. Tai, kaip žinome, ypač gerai sugeba tie, kurie nė piršto nepajudina, nė cento neaukoja, įsitikinę, kad savo įnašą renginiui atiduoda ,,kritikos žodžiu, pamokydami rengėjus, kaip ir ką reikėjo kitaip padaryti”. Siūlome ,,žodžių veikėjams” naują užsiėmimą: plačiai išskėsti rankas, o paskui staigiu judesiu suglausti delnus. Ir dar, ir dar kartą! Ar buvo girdėti stiprus pliaukštelėjimas? Jei taip, tai jie jau pasiruošę būti šventės žiūrovais ir klausytojais.

Suprantama, kad mūsų patriotiškam nusiteikimui ,,prieš plauką” brūkštelėjo šventės dalyvių apranga, kai buvo atsisakyta tautinių drabužių. Dabar to jau nepakeisime. Tačiau niekas nedraudžia merginoms ir moterims publikoje pasipuošti tautiniais rūbais (juk daugelis juos turi), arba bent gintaro vėriniais ir kitais gintariniais papuošalais. O chorui juk svarbiausia ne drabužiai, bet daina!