Dievas mus visus kviečia:

Išgirsti, matyti, išklausyti savo artimą

Lina Bublytė

Įsivaizduokite, mano pirmoji darbo diena. Lovytėse kambaryje guli daugiau nei 20 naujagimių – vieni verkia, kiti miega, treti tik čiulpia pirštukus.

Mano darbas tą dieną? Pakeisti visus vystyklus.

,,Kur yra šlapi rankšluostėliai?” — klausiu vienos slaugės.

,,Kokie rankšluostėliai?” – ji atsiliepia.

,,Nuvalyti užpakaliukus.”

,,O… mes tokių neturime. Reikia vaiką pakišt po kranu.”

Taip prasidėjo mano pirmoji darbo diena Vilniaus universiteto ligoninėje: viena ranka ant krano, kita – laikanti klykiantį vaiką.

Kai nutariau vykti į Lietuvą, turėjau tokį planą: dirbti ligoninėje ir paaukoti savo laiką ,,Caritas”, dirbant su vaikais. Neįsivaizdavau, kad mano planai pasikeis ir kad mano laikas bus dar vertingiau praleistas Lietuvoje.

Darbas Vilniaus universiteto ligoninėje

Ateinančiais metais aš baigsiu medicinos mokslus Oakland University Nursing School. Nutariau tapti medicinos sesele, nes mėgstu būti su žmonėmis ir noriu juos stiprinti ne tik vaistais, bet ir meile. Jau seniai mano svajonė buvo nuvykti į Lietuvą ir paaukoti savo laiką sergantiems ligoninėje. Per Užsienio jaunimo sielovados centro palaikomus ryšius susipažinau su dr. Kotryna, Vilniaus universiteto ligoninės neišnešiotų kūdikių skyriaus direktore. Ji man surado slaugės padėjėjos darbą tame skyriuje. Mano pareigos buvo prižiūrėti kūdikius — nunešti pas mamytes pavalgydinti, pakeisti vystyklus, naujai gimusiems kūdikiams pakloti lovytes, padėti medicinos seselėms pasverti naujagimius ir, jeigu verkia, … panešioti.

Nors mano slaugymo patirtis dar nedidelė, pastebėjau daug skirtumų tarp Lietuvos ir Amerikos ligoninių. Mūsų dėstytojai reikalaudavo, kad visuomet būtumėm švarios ir laikytumėmės sterilumo taisyklių: naudotume pirštines arba nuolat plautume rankas. Aš išsigandau pamačiusi, kad ligoninėje pirštinės labai retai naudojamos. Muilas, jeigu iš viso jo buvo, būdavo kažkoks išdžiūvęs, nešvarus gabalas, kuris jau seniai turėjo būti išmestas. Kasdieninių reikmenų, kuriuos mes negalvodami dideliais kiekiais naudojame ligoninėje Amerikoje, pvz., poperinių rankšluosčių, sterilios vatos, turėjau gan ilgai ieškoti, kol radau, kur paslėpta. Greitai supratau, kad viską, ko man reikės kūdikių priežiūrai, turėsiu pati pasirūpinti ir atsinešti. Taip ir padariau.

Kasdien apie 25 minutes keliavau troleibusu į ligoninę. Greitai susipažinau su sistema, išmokau, kaip būti slauge nemodernioje ligoninėje, kur visko trūksta, ir kokios mano darbo pareigos naujagimiams. Tokio patyrimo Amerikoje neįgyčiau, net ir turėdama licenziją, o ką kalbėt apie dar siekiančią bakalauro laipsnio. Dirbant Lietuvos ligoninėje man atsivėrė akys: supratau, kad tokiomis darbo sąlygomis reikia galvoti ir imtis iniciatyvos pačiai praktiškai spręsti problemas. Dabar jaučiu, kad galėčiau bet kur pasaulyje dirbti slaugymo darbą be tų patogumų, kuriuos turime Amerikos ligoninėse.

Aš planuoju kitą vasarą vėl sugrįžti į Lietuvą prižiūrėti kūdikius, bet jau kaip mokslus baigusi medicinos seselė. Manau, kad dar geriau galėsiu padėti Lietuvos vaikams ir jų mamytėms. Iš tiesų, naujoms mamoms reikėjo daug pagalbos. Joms labai trūksta žinių apie natūralų vaikų maitinimą krūtine ir bendrai, kaip elgtis su naujagimiu. Aš planuoju sukaupti medžiagos apie tai ir nuvežti joms. Kitą kartą būsiu pasiruošusi visai kitaip. Turėsiu savo medicinos krepšį su sterilizuotais reikmenimis, o svarbiausia — muilo!

Užklydom į Motinos ir vaiko globos namus

Be savo darbo ligoninėje aš pasisiūliau keletą savaičių dirbti su vargšais vaikais darželyje. Per ,,Vaikų vartai į mokslą” organizacijos narę Aldoną Kamantienę man buvo sudarytos sąlygos pasavanoriauti Vilties Angelo darželyje.

 Šeštadienį vakare, birželio 2 d., atvykome į Vilnių. Jau kitą dieną mano mama pasiūlė nueiti pėsčiomis į ,,Caritas” darželį Odminių gatvėje, kad aš įsiminčiau kelią iš mūsų buto, esančio Aušros Vartų gatvėje. Gražiom, vingiuotom senamiesčio gatvėm nuėjom iki ,,Caritas”. Radome darželio pastatą, bet jis buvo užrakintas. Paėjome iki kitų vartų ir įėję į kiemą pamatėme, kad atsiradome prie ,,Caritas” Motinos ir vaiko globos namų. Į tuos globos namus yra priimamos paauglės, būsimos mamytės, kurios yra savo šeimų atstumtos. Po to, kai pagimdo kūdikį, jos yra tebeglobojamos tuose namuose, jeigu jos laikosi namų taisyklių, tol, kol susitvarko finansiškai. Joms duodamas kambarys, pasiūlomos pamokos, kaip elgtis su naujagimiu, suteikiama proga lankyti amatų mokyklą, kad išėjusios iš tų namų galėtų savarankiškai tvarkytis.

Įėjusios į pastatą, išgirdome, kad kažkur spiegia kūdikis, iškart supratome, kad tas skaudus verksmas ne šiaip sau. Mama tuoj susirado savaitgalinę moterį, kuri tuos namus prižiūri. Atrodo, kad jau visą parą du kūdikiai užrakinti kambaryje vieni, nevalgydinti ir neaptvarkyti. Savaitgalinė moteris į tai nekreipė dėmesio, o tik laukė jaunų mamų sugrįžtant. Sužinojome, kad tos dvi mamos, pasiėmusios raktus, jau dvi dienas dingusios! Mano mama liepė laužti duris — išgelbėjom tuos kūdikius. Tą naktį juos palikome kitų, ten gyvenančių mamų priežiūroje, bet nutarėm kitą dieną sugrįžti ir abi pasisiūlyti tuose namuose kasdien padėti. Tikrai, Dievas mus veda stebulingais keliais. Jis mus ten atvedė tą dieną išgelbėti tas dvi mažas mergytes! Pagalvojome, kad dabar mes privalome šį darbą dirbti, nes Dievas mus tą dieną ten nuvedė!

Mama pakalbėjo kitą rytą su tų namų viršininke ir ji mielai priėmė mus talkon.

Vaikų skyriuje Vilniaus universiteto ligoninėje

Tos dvi išėjusios mamytės iki antradienio ryto nesugrįžo, todėl namų globėja paprašė mūsų, kad nuvežtumėm mergytes į ligoninę. Mat tokiais atvejais, kai mamos apleidžia savo vaikus, vaikai yra pagal sutartį nuvežami į ligoninę, o po kiek laiko atiduodami į vaikų globos namus. Šiuo atveju tas dvi, 10 ir 6 mėnesių, mergytes nusiuntė į Vilniaus universiteto ligoninės vaikų skyrių. Suprasdamos, kad pirmieji metai svarbiausi vaiko gyvenime, mama ir aš nutarėm pagloboti mergaites – Aušrą ir Aleksandrą – ligoninėje. Mano mama su jomis būdavo dienos metu, kol aš naujagimių skyriuje dirbau, o po darbo aš nueidavau į kūdikių skyrių pagloboti abi mergaites iki vakaro.

Vaikų skyrius ligoninėje yra toks: tėvai turi savo lovas tame pačiame kambaryje su sergančiu vaiku. Mamytės gali praleisti dieną ir naktį su savo vaikais. Maniau, jog naujagimių skyriuje daug ko trūko, bet vaikų skyrius buvo dar vargingesnis. Po pirmos dienos buvo aišku, kad turime pačios atsinešti ko reikia: rankšluostėlių, tepalo, žaisliukų, galvutėms plauti muilo, maisto, drabužėlių, vaistų, o sau — muilo ir tualetinio popieriaus! Nieko nebuvo!

Ten esančioms mamytėms ligoninė neduodavo maisto, juo ligoninė aprūpino tik vaikus. Aš labai susijaudinau, pamačiusi, kaip vaikams tiekiamas maistas. Užuot maitinus vaikus šaukšteliu, mačiau, kaip mūsų Aleksandrai buvo paduota košytė buteliuke. O kad vaikas galėtų košytę iščiulpti, čiulptuke buvo prakirpta didesnė skylutė. Aleksandra vis springdavo, o jos pilvukas piktinosi pririjęs oro.

Jei mūsų nebūtų buvę, Aleksandra ir Aušrytė neturėtų, kas jas paglobotų ligoninėje. Jos sau gulėtų vienos metalinėse lovytėse, be dainos, be žaislų, be jokios stimuliacijos. Aušra jau norėjo vaikščioti ir nekantraudavo, kai jai neleisdavo. O Aleksytė, atvežta į ligoninę, negalėjo nei pakelti galvos, nei apsisukti. Po dviejų savaičių mums būnant su jomis, Aleksytė ne tik apsivertė, bet ir išmoko atsisėsti.

Praleidome daugiau nei dvi savaites su jomis. Per tą laiką Aleksandros mamytė sugrįžo ir ją atsiėmė, o Aušra vieną dieną slapta dingo! Ligoninės tarnautojai sakė, kad ji buvo išsiųsta į kūdikių na mus.

Kūdikių globos namuose

Mano mama susisiekė su tų namų direktore ir mes pradėjome ten lankytis. Aušros ten nebuvo, bet buvo šimtas kitų vaikų, norinčių meilės. Sykį aš sėdėjau ant grindų ir skirsčiau žaislus. Viena maža mergytė priėjo prie manęs ir padėjo galvą man ant peties. Tą akimirką žinojau, kad čia sugrįšiu ir įsivaikinsiu bent keletą vaikų, o šiandieną galiu bent duoti savo energiją ir gailestingumą.

Tarp ligoninės ir vaikų namų buvo gana didelis skirtumas. Suprantu, kad ne visi kūdikių globos namai yra taip gražiai tvarkomi kaip šie Vilniaus Antakalnyje, Žolyno gatvėje. Jie mane maloniai nustebino švaros palaikymu — reikėjo ir rankas nusiplauti, ir drabužius pasikeisti, ir batus nusiauti, idant neprineštumėme iš lauko nešvarumų. Gėrėjausi ir maloniais, supratingais darbuotojais. Gaila, kad jiems trūksta vystyklų, ,,Desitin” tepalo, šluostukų, vaistų, o svarbiausia — gerų savanorių, kurie kasdien paaukotų keletą valandų pamylėdami apleistus mielus vaikučius!

Man buvo gaila palikti Lietuvą, ypač našlaičius. Per šešias savaites aš jiems paskyriau daug laiko, meilės ir dėmesio, bet vis tiek nei man, nei jiems to neužteko!

 Aš stipriai tikiu, kad čia buvo Dievo stebuklas iš pat pradžios. Visados norėjau su našlaičiais dirbti, bet niekad nežinojau, kaip pradėti. Jei nebūtumėme tą pirmą dieną nuėję ,,Caritas” darželio susirasti ir užklydę į Motinos ir vaiko globos namus, nebūtumėme suradę Aušros ir Aleksandros ir kitų našlaičių, kurie laukė mūsų pagalbos.

Dievas tikrai veikia stebuklingai, vesdamas mus ten, kur turime progos ,,išgirsti mūsų artimo šauksmą padėti”. Tik turime išmokti dažniau klausytis ir pasiryžti būti Dievo rankomis savo visuomenėje!