Dieviškoji byla ir žmogiškoji byla

Vieno pamokslo prisiminimų pėdsakais

Mano rankose Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios laikraščio „Lietuvos evangelikų kelias“ naujausias numeris (2007 m. vasaris–kovas). Akys užkliūva už redaktoriaus kun. Kęstučio Puloko vedamojo, kuriame skaudžiu akordu ataidi ir krikščioniškos spaudos reikalai, jos santykis su skaitytojais. Redaktorius primena, kad Katalikų bažnyčios Kauno arkivyskupijos duomenimis, vienas katalikas savo bažnyčiai per metus paaukoja 5,5 lito. „Nors nėra tikslios informacijos, kiek pinigų tikintysis vidutiniškai skiria bažnytinei ar bendro pobūdžio krikščioniškai spaudai, akivaizdu, kad tokių leidinių tiražai yra labai nedideli – taigi didžioji visuomenės dalis, įskaitant tikinčiuosius, informacijos semiasi iš pasaulietinės žiniasklaidos, kartu „pasisemdama“ ir atitinkamų šios propaguojamų vertybinių nuostatų“. Kun. K. Pulokas daro išvadą: „Būtinos rimtos investicijos, pirmiausia – į kokybę“.

Tame pačiame šio  laikraščio numeryje žinomas Lietuvos advokatas Jonas Kairevičius, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos narys, nuo 1990 metų pirmininkavęs Evangelikų liuteronų bažnyčios sinodams, paskelbia, anot jo, žiupsnelį prisiminimų apie vyskupą Joną Viktorą Kalvaną vyresnįjį. Tie prisiminimai, pavadinti „Vienas pamokslas“, sukelia įvairių pamąstymų, pradedant mintimis apie tai, kokią didžiulę įtaką daro autoritetas jaunam žmogui, kaip bręstančiai asmenybei. Jonas Viktoras Kalvanas nuo 1942 m. buvo evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Tauragėje, vėliau, iki mirties, dar ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.

Autoriteto galia jaunimui yra (bent buvo) milžiniška. Apie autoritetų stygių šiandien su rūpesčiu svarsto Lietuvos kultūrologai kultūrinėje spaudoje. Manau, kad ir „Draugas“ gali įsitraukti į diskusiją apie autoritetus religijoje, literatūroje, mene, apskritai kultūroje. Bet tai yra viena nedidelio J. Kairevičiaus prisiminimų teksto pusė. Antroji – filosofinė-teisinė-etinė: amžinoji teisingumo problema. Bet tegul kalba pats Jonas Kairevičius.                                        

Aldona Žemaitytė                                                          

 

Vienas pamokslas

Jonas Kairys-Kairevičius

Tai, apie ką noriu papasakoti, įvyko beveik prieš keturiasdešimt penkerius metus. Jau buvau teisės studentas. Anuo metu ateiti į Bažnyčią reiškė rizikuoti. Rizikuoti savo ateitimi. Girgždančiais laiptais palypėjau į balkoną. Sustojau beveik ties altoriumi. Alyvų kalne besimeldžiančio Kristaus artumas jaudino. Šita sieninė tapyba, kaip ir Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ kopija, esantys altoriuje,  įstrigo širdin nuo vaikystės. Sklido skiemenimis tariamų žodžių giesmė. Esu savo Bažnyčioje. Kiekvienas žmogus turi savo Bažnyčią. Ir bolševikai?.. Jie garbino stabus: leninus, stalinus ir dar kitokius. Bet gal nelabai jais tikėjo, kad taip lengvai jų atsisakė, o dabar net tyčiojasi iš jų. Jie turėjo vieną stabų stabą – valdžią. Dėl jos jie viską galėjo paminti. Net žmogaus gyvybė, siekiant valdžios, buvo bevertė. Taigi... Jie atsisakė stabų, bet neatsisakė pagrindinio stabo – valdžios. Dabar jų stabas – pinigai. O pinigai yra valdžia. Taigi, nieko naujo šiame pasaulyje. Valdo beveik tie patys.

O tada prasidėjo pamaldos. Giedojome. Giedojimas labai atpalaiduoja jausmus, priartina prie maldos, įlieja į bendruomenę. Aš neturėjau giesmyno. Kaimynas pakreipė savąjį giesmyną taip, kad galėčiau skaityti tekstą. Niekas manęs neklausė, ar turiu balsą, ar skaidri klausa. Giedojau! Giedojau su visais giedančiais. Čia buvau savas tarp savų.

O kur mano mamikė? Mamikė apačioje. Ji prisėdo prie giminaičių. Po pamaldų jos pasikalbės apie vaikus, vaikaičius, sveikatą ir daržus.

Įėjo kunigas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Visi atsistoja. Meldžiasi. Aš stebiu savo kunigą. Jis susikaupęs ir orus. Jo akys kupinos dvasinės gelmės. Kartais jis, tardamas Evangelijos žodį, pakelia galvą ir tankiai sumirksi. Tas mirksėjimas patvirtina sakomo ar skaitomo teksto išgyvenimą. Kunigo rūbas ilgas, iki žemės. Iš po jo matomi tvirti odos bateliai, visada iki blizgesio nuvalyti. Kai jis kalba, svyruoja visa pėda iš tiesios stovėsenos į priekį. Man, o gal ir visiems parapijiečiams, svarbu, kaip atrodo mūsų kunigas. Man jis labai inteligentiškas. Kiekvienas jo judesys santūriai papildo žodį. Kunigas ne tik skelbia Žodį, bet jį išgyvena.

Pamokslui kunigas nekopė į sakyklą, kuri bažnyčios architekto sumanyta įtaisyti aukštai virš altoriaus, o pasiliko apačioje. Jis stovėjo altoriaus fone. Jis susiliejo su elektros lempučių ir žvakių ramia šviesa.

– Jėzaus teismas,– sako kunigas. Jis pakelia galvą, ir atrodo, kad mato mane. Jis kalba man.

– Daugelį metų jaunas vyras, vardu Jėzus, keliavo po Judėją ir Galilėją, skelbdamas Dievo karalystės atėjimą ir darydamas stebuklus. Aukščiausiasis vyriausiųjų kunigų ir seniūnų teismas nusprendė suimti ir teisti Jėzų.

Kunigas pakelia galvą ir vėl man atrodo, kad jis mato mane ir sako būtent man. Gal šitaip galvojo kiekvienas, kuris klausėsi šito pamokslo?..

– Tai buvo byla, viena pirmųjų bylų, kurią prisimena žmonijos istorija.

Dalyvavę vyriausieji kunigai ir seniūnai tarė: “Jis nusipelno mirties“.

Romos valdytojas Judėjoje Pilotas pasakė žmonių miniai, kad jis nerado jokio pagrindo teisti Jėzų pagal Romos įstatymus. Tačiau tam atkakliai pasipriešino vyriausieji kunigai. Jie sakė, kad Kristus mokydamas kursto žmones visoje Judėjoje ir Galilėjoje.

Pilotas sakė: “Iš tiesų jis nepadarė nieko, dėl ko būtų nusipelnęs mirti. Todėl įsakau nuplakti jį ir paleisti“.

Vyriausiesiems kunigams, seniūnams ir raštininkams reikėjo Kristaus mirties. Jie protestavo pieš Piloto nuosprendį Kristų paleisti.

Romoje buvo įprasta per Velykas paleisti į laisvę kalinį. Norėdamas išsisukti iš keblios padėties, Pilotas paklausė minios: “Kurį kalinį man Jums paleisti – Barabą ar Jėzų?“ Visi žinojo, kad Barabas buvo nuteistas dėl maišto ir žmogžudystės.

Minia pakluso vyriausiųjų kunigų ir seniūnų įtakai. Ji šaukė Pilotui: „Leisk jį nukryžiuoti“. Bijodamas, kad minia nesukiltų, Pilotas nusileido ir patenkino jos reikalavimą. Minios akivaizdoje jis nusiplovė rankas ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo. Kaltinkite patys save“.

Ir čia kunigas vėl pakėlė akis į aukštį ir tarė:

–  Kaltąjį paleisk, o nekaltąjį prikalk prie kryžiaus!

Mane pribloškė pamokslo įtaiga. Išnagrinėjome Kristaus, o kartu ir žmonijos bylų bylą. Dabar jau pripažįstama, kad tai buvo byla. Tik kažin, ar žinių apie ją rasime Lietuvos universitetų teisės studijų programose. Jau dirbdamas advokatu, galvojau: “Juk Kristus neturėjo gynėjo“. Kristui gynėjo nereikėjo. Bet... ar kas nors stojo už jį?

– Kaltąjį paleisk, o nekaltąjį prikalk prie kryžiaus!, – tai vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas pasakė mums visiems, įspėdamas apie amžinai sunkias teisingumo paieškas.

 

Aldona Žemaitytė: post sciptum

Paradoksali frazė „Kaltąjį paleisk, o nekaltąjį prikalk prie kryžiaus! Ta byla vyksta nuolatos, kiek tik egzistuoja sąmoningoji žmonija, visų išgarbintasis homo sapiens. Žinoma, dieviškoji byla, turėjusi savo istorijos pradžią, raidą ir pabaigą, yra nekintamas dydis, nes pasibaigė amžina Kristaus Karaliaus pergale. Dievas, žmogaus pavidalu įkūnijęs Sūnų, panoro parodyti pasauliui, kad teisingumas triumfuoja – po visų vargų, sielvartų, kančios, patyčių. Dieviškasis teisingumas sugeria savyje daug etinių-moralinių komponentų: ir gailestį, ir meilę, ir rūpestį, ir sąžiningą gyvenimą.

Kitaip yra su žmoniškuoju teisingumu, kurį mėgino pademonstruoti judėjai ir romėnai Kristaus istorijoje. Parafrazė „Kaltąjį paleisk, o nekaltąjį prikalk prie kryžiaus“ yra talpi, kaip pats gyvenimas. Nekaltumo prezumpcija mūsų laikais jau nieko nereiškia. Ji tapo taip deformuota, kad visuomenės akyse nekaltieji padaromi kaltais, jeigu to reikia, pavyzdžiui, kieno nors politiniams interesams. Nekaltieji apskelbiami kaltais iš pavydo, nes jiems gal geriau sekasi, gal jie gabesni. Jie apskelbiami kaltais dėl minios tamsaus nesupratimo, dėl  netolerancijos kitaip manančiam. Nekaltąjį gali apšmeižti, bet niekas nesirūpins to šmeižto atitaisyti ar nekaltojo atsiprašyti. Nekaltąjį nuteisia, mums nežinomais metodais išgavę jo prisipažinimą kaltu. Pasitaiko, kad teisingumas vis dėlto laimi. Tada nekaltąjį paleidžia iš kalėjimo, nors jam neatlyginama neatitaisoma materialinė, moralinė ir dvasinė žala.

 O kiek atvirkštinių atvejų teko matyti arba girdėti per mūsų nepriklausomybės metus, kai iš teismo salės būdavo paleidžiami kaltieji: kontrabandininkai, korupcininkai, vagys, plėšikai. Gal todėl Lietuvos visuomenė nė per nago juodymą nepasitiki teismais. Netiki teisingumo pergale. Kai į Teisingumo ministeriją atėjo naujas ministras ir sujudino liulančią neteisingumo balą, žmonės į jį žiūrėjo kaip į didvyrį. O jis tik vykdė tai, kas privalu kiekvienam padoriam ir sąžiningam valdininkui.

Nuo filosofinių kategorijų aš nukrypau į mūsų kasdienybę, kurioje teisingumo reikia ieškoti su žiburiu. Grįžkim prie vyskupo J.V. Kalvano, anuometinio Tauragės evangelikų kunigo, pamokslo. Jaunam studentui, būsimam teisininkui, tas pamokslas padarė didelį įspūdį. Galbūt nesąmoningai jis pastūmėjo J. Kairevičių tapti ne prokuroru, ne teisėju, o advokatu. Kristui gynėjo nereikėjo, bet žmogui reikia. Žmogui reikia sąžiningo, teisingo, tvirtus dorovinius pagrindus turinčio gynėjo. Kada ateis laikai, kai žmogiškoji byla turės humanistinį turinį, kai žmonės nešauks ant kiekvieno kampo, kad ieško teisingumo? Teisingumo pergalė: gal tik utopija, gal miražas, gal siekis tobulėti... Kiekvienas į šią prasmę įdeda savo vidinį turinį, kiekvienas ieško savo teisybės. Tai jau ne tik žmogiškoji byla, o ir žmogiškoji drama.