Dovana Lietuvai: Prano Domšaičio kūrybos palikimas

Ieva Šadzevičienė

Lietuvių fondas – 1962 metais įsteigta korporacija, remianti lituanistinį švietimą, lietuviškosios kultūros ir veiklos centrus, o nuo 1990 metų – nepriklausomos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo, kultūros rėmėjas – padovanojo Lietuvai dar vieną didžiulę dovaną: žymaus ekspresionisto Prano Domšaičio (18801965) 135-ių kūrinių kolekciją, kuri šiuo metu eksponuojama Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje.

Parodoje „Amžinieji keleiviai” rodoma Lietuvoje dar nematyta dailininko kūrybinio palikimo dalis: ankstyvojo laikotarpio eskizai pieštuku, pastele, vieni pirmųjų tapybinių darbų, akvarelių, taip pat ir įspūdingos, gilia emocine jėga pasižyminčios vėlyvojo, Pietų Afrikos Respublikoje praleisto, laikotarpio metu nutapytos ekspresionistinės drobės.

Būtent Prano Domšaičio paveikslų kolekcija dar 1980 metais paskatino Lietuvių fondą suburti Lietuvių fondo meno globos komisiją, vos tik sužinojus apie tapytojo kūrybos palikimą Havajuose. Per kelerius metus Lietuvių fondas įsigijo visą P. Domšaičio meninę kolekciją; jau 2001-aisiais jos didžiąją dalį – 528 darbus – padovanojus Lietuvai, Klaipėdoje buvo atidaryta Prano Domšaičio paveikslų galerija (prie jos kūrimo daug prisidėjo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys),  į kurią bus pervežta ir pastaroji Lietuvių fondo dovana – likusieji 135 dailininko darbai.

Prano Domšaičio kūrybinio palikimo atidavimas – neįkainojama dovana ne tik lietuvių kultūros pasauliui, bet ir visai Lietuvos Respublikai.

Ekspresionistinė Prano Domšaičio kūryba, eksponuojama parodoje „Amžinieji keleiviai”, – persmelkta mistiško, jausminio prado. Didelėje dalyje jo darbų atsiskleidžia tolimų kraštų įtakotos afrikietiškos – mūsų akiai egzotiškos – formos ir temos. Jau ankstyvojo laikotarpio buitinės, kasdieninės aplinkos eskizuose ar studijose, Mažosios Lietuvos peizažuose, ryškėja gilus dailininko domėjimasis pasauliu ir jo kintančiomis formomis bei nuotaikomis; kiek vėlesni kelionių eskizai persismelkia sodriais pietų šalių spalviniais kontrastais (pastelės „Konstantinopolio gatvelės vaizdas” – 1930, „Konstantinopolio uostas” – 1929).

Per gyvenimą sugerta vaizdinė informacija atsikartoja P. Domšaičio religinės tematikos darbuose: „Apreiškimo”, „Bėgimo į Egiptą”, „Pagarbinimo”, „Nukryžiavimo”, mistinio „Raitelio” temose. Kai kurie ankstyvieji dailininko kūriniai: eskizai pastele, anglimi, akvarelės, tapybiniai peizažai, dažniausiai atspindi tuolaikinę P. Domšaičio aplinką, nupaišyti net prieš įstojant į Karaliaučiaus meno akademiją (kur jis pradėjo mokytis 1907 m.).

Eskize „Kiaulės” (1905) vaizduojama gulinti, bežindanti paršiukus kiaulė: čia jau ryški talentingos rankos išvedžiota linija, keliais brūkšniais perteikianti romią gyvulio nuotaiką. Gyvūnai, kaip pagrindinis kūrinių objektas, pasirodo ir vėlesnėse P. Domšaičio drobėse: „Karvės” (1928) – čia lankoje besiganančios karvės jau kiek schematizuojamos, dėmesys sutelkiamas į spalvinius plotus, „Du asiliukai” (1955), kur šiltai žaliam kolorite ryškėja realistiškesnė nei kitų to laikmečio darbų maniera, nutapyta dviejų Afrikos asiliukų studija.

Vienuose charakteringiausių P. Domšaičio darbų gyvūnas ir žmogus (–nės) suvedami į vieningas kompozicijas: „Raitelio” serijoje bei „Bėgimo į Egiptą” temoje. „Raitelio” variacijose atsikartoja išilgintos, schematizuotos žmogaus ir arklio/asilo/mulo figūros, tiesiog apjungiamos į vieną kūną. Kai kur dar ryškėja detalesnis vaizdas („Raitelis” – 1953):  čia žmogaus ir arklio figūra labai primena afrikietiškų dykumų beduiną. Tamsi arklio figūra ir rudas raitelis, įsisupęs į stilizuotą apsiaustą, dar joja apčiuopiamoje erdvėje – tolumoje matyti trobelė. Kitur jau einama link dar labiau apibendrintų, schematizuotų ir stilizuotų formų: „Raitely” (be datos), išilgoje, stačiakampio formos drobėje, šaltai žalioje naktyje, žmogus ir gyvūnas susilieja į vieną, abstrakčioje erdvėje švyti baltas arklys.

Darbai alsuoja giliu mįslingumu, mistinėmis asociacijomis. Krikščioniškoje tradicijoje raitelio ir žirgo figūra dažniausiai asocijuojasi su Šv. Jurgiu, tačiau veik metafizinės nuotaikos kupini P. Domšaičio darbai iškelia ir Apokalipsės raitelio užuominą.

Kita, dailininką labai dominanti tema, „Bėgimas į Egiptą” (greičiausiai itin artima pačiam tapytojui, didesniąją gyvenimo dalį pragyvenusiam toli nuo tėvynės), kurioje skirtingų kompozicinių ieškojimų bei spalvokaitos pagalba Pranas Domšaitis bando atrasti kas dieną vis kintančio jausmų ir išgyvenimų pasaulio atspindį.

Vien šeštojo XX amžiaus dešimtmečio „Bėgimo į Egiptą” tematikos darbuose pasireiškia skirtingi kolorito deriniai, kompoziciniai sprendimai: 1954-ųjų pastelėje vyrauja žaliai mėlynos spalvos, išilgame lape stilizuota Dievo Motina, įsisupusi į apsiaustą, beglaudžianti prie savęs kūdikėlį Jėzų, keliauja ant asiliuko, vedamo šv. Juozapo, jau beveik žengiančio iš paveikslo ribų. Šioje kompozicijoje užfiksuojamas vienos kelionės momentiškumas. Už figūrų grupės tolumoje driekiasi jau nueitas kelias, sustabdomas „amžinųjų keleivių” mirksnis. 1956ųjų tapybos darbe jau vyrauja horizontali kompozicija ir šiltesnės spalvos. Juozapas veda rausvumo užlietą asiliuką pirmyn, už figūrų geltonuoja dangus, nusidriekusi žalsva juosta pereina į raudoną žemę. Horizontalus išdėstymas byloja apie kelionės tęstinumą. Figūros stilizuojamos, apvedamos P. Domšaičio mėgiama ekspresyvia juoda linija.

Dar studijų metais nutapytas mirštančio tėvo paveikslas („Prano Domšaičio tėvas mirties patale” — 1908), įamžina žmogiškosios būties slenkstį. Ligos nualintas tėvo veidas jau perteikiamas skausmingais potėpiais ir neramia šviesokaita. Pagalvė ir antklodė mirga balsvų pustonių šešėliais. Kūriniui pasirenkama itin skausminga ir sukrečianti akimirka, kaip ekspresionistinio stiliaus užuomazga, dailininko darbe atsiranda asmeniškų, dramatiškų išgyvenimų perteikimas.

Parodoje „Amžinieji keleiviai” ekspresionistinė P. Domšaičio tapyba visu svarumu atsiskleidžia jo darbuose, sukurtuose jau gyvenant Afrikoje. Čia ir toliau plėtojamos religinės temos: „Apreiškimas” (1954), „Pagarbinimas” (1963), ,,Nukryžiavimas” (1962), netgi buitinės tematikos darbai („Kukurūzų grūda” — 1953) ir peizažai („Mėlynas Karu peizažas” — 1960, „Kalno smaigalys prie Karu” – 1960) įgauna simboliškumo ir mistiškumo. „Nukryžiavime” (1963) Kristus prikalamas prie diagonale kylančio kryžiaus, labai tamsaus mėlynai žalio kolorito darbe šalia Nukryžiuotojo dar budi itin stilizuotos figūros, deformuotais, tarsi afrikietiškų kaukių veidais. Dinamiškai pasviręs kryžius, krikščionybės istorijai skausmingiausia Nukryžiavimo akimirka, čia apgaubiama tamsos, metafizinės žalumos, visa apimančios esaties.

Gilus, kupinas dvasinio jausmo 1961-ųjų „Apreiškimas”. Čia susitinka stilizuotos, prailgintos, sudvasintos Mergelės Marijos ir Angelo figūros. Ekspresionistine stilistika atliktame darbe vyrauja veik barokiškas apšvietimas: už Marijos ir Angelo esanti erdvė panardinama į tamsą, žaliai gelsvai baltų spalvų deriniai apšviečia figūras transcendentine šviesa. Žaliai – juodai – balsvam kolorite sužybsi gyvybė: Marijos apsiausto kraštelis nusidažo raudona spalva.

Pranas Domšaitis atskleidęs savo meninius sugebėjimus dar gyvendamas tėvų ūkyje, Mažojoje Lietuvoje, mokydamasis ir keliaudamas atrado savitą ekspresionistinę kryptį, kupiną stilizacijos, ryškių juodų linijų, spalvinių kontrastų ir dinamiškų kompozicijų, ją pripildė netradiciniu turiniu: vietoj baimės, nerimo ir kančios nuotaikų, iš jo drobių alsuoja transcendentinė esatis, gilus, asmeniškas religinis pajautimas. Schematizuotos figūros, savo paprastumu priartėdamos prie liaudiško meno ištakų, dailininko paveiksluose skleidžia tylą ir ramybę.

P. Domšaičio kūrybinio palikimo perdavimą Lietuvai galima laikyti vienu gražiausių ir reikšmingiausių Lietuvių fondo darbų, taip nuoširdžiai ir ilgai besirūpinusio pasaulinio lygio meno kolekcijos sugrįžimu į gimtinę.