J. Dovilienė: Tikslas išliko tas pats

Turbūt bet kuriuo metu šeštadienį apsilankę Čikagos lituanistinėje mokykloje, pateksite į šurmulį. Mokiniai ruošis kokiam nors renginiui, skubės koridoriais iš vienos pamokos į kitą, o mokytojai kurs planus jau kitam šeštadieniui... Ir šįkart, apsilankius šioje mokykloje, bruzdėjimo ir geros nuotaikos netrūko — mokykla ruošėsi tą popietę įvyksiančiai lietuviško žodžio šventei. Todėl ir šis interviu su nuo pat mokyklos įkūrimo pradžios joje dirbančia direktore Jūrate Doviliene buvo kiek neįprastas, kartas nuo karto pertraukiamas iš koridoriaus ir mokytojų kambario sklindančių balsų.

—Miela Jūrate, Jūsų vadovaujama Čikagos lituanistinė mokykla švenčia 15-ąjį jubiliejų. Gal papasakotumėte, nuo ko viskas prasidėjo? Nuo kada dirbate?

—Dirbu nuo 1992 metų. Buvau pakviesta būti direktore. Tuo metu trijose mokyklose — Donelaičio, Čikagos aukštesniojoje mokykloje ir Dariaus Girėno mokykloje, gerokai sumažėjus mokinių skaičiui, tėvų komitetai nutarė mokyklas sujungti. Aš sutikau. Galvojome, kad naujai įkurta mokykla gyvuos tik kokius 10 metų. Nesitikėjome, kad Lietuvos sienos bus atidarytos. O štai eina jau penkiolikti metai ir mūsų nemažėja, o atvirkščiai — daugėja. Mes plečiamės.

—Kai susijungėte, kiek mokinių buvo?

—Buvo apie 126 mokiniai. Tais metais mokyklą baigė 16 abiturientų. Kasmet jų mažėjo ir mažėjo.

—Kelintais metais mokykla vėl pajuto pagyvėjimą, kada įvyko proveržis?

—Gal kokiais 1995 ar 1996 metais.

—Kodėl sutikote būti mokyklos direktore? Kodėl pasakėte: —Eisiu, darysiu?

—Todėl, kad čia mokėsi mano vaikai. Iš namų iki mokyklos važiuodavau valandą, man, juos atvežus, neapsimokėjo apsisukti ir grįžti. Aš pati buvau mokytoja Dariaus ir Girėno mokykloje. Gal todėl, kad patinka organizuoti. Ir man buvo labai svarbu, kad vaikai išmoktų ir skaityti, ir rašyti. Mano mama irgi buvo direktorė, tik ,,Aušros vartų“ mokyklos, kurios dabar nėra.

—Kur šį mokykla buvo?

—,,Aušros vartų“ mokykla buvo šalia senojo ,,Draugo“, Donelaičio — Marquette Parke, o Dariaus Girėno ir Čikagos aukštesnioji — abi buvo čia (Jaunimo centre — D.C. pastaba).

—Jeigu pažiūrėtumėte atgal, kaip Jums atrodo tas nueitas kelias? Džiaugiatės? Kokie laimėjimai, ką dar planuojate nuveikti? Juk 15-a metų yra gražus jubiliejus?

—Man pačiai įdomu, kad kai aš pradėjau dirbti Čikagos lituanistinėje mokykloje, nebuvo atvykusių iš Lietuvos vaikų. (Tiesa, buvo keletas, bet jie atvyko anksčiau.) Ir nors tų skirtumų tarp vaikų buvo, tikslas iš tikrųjų pasilieka tas pats. Tada buvo viena vaikų grupė, o dabar — kita, o kadangi jie negyvena Lietuvoje, o gyvena kitoje aplinkoje, juos supa angliškas žodis, kurį jie labai greitai pasisavina. Bet jei ateina į lituanistinę mokyklą — padeda. Kažkaip neįsivaizduoji, pagalvoji: ką čia tos keturios valandos per savaitę — ar padės, ar nepadės? Bet kai pasižiūri ir pamatai, kad tie vaikai išeina ir baigia, sakai: —o, jie tikrai išmoko. Ir tai tikrai padėjo. Juk net ir namuose labai daug lietuviškai nekalbama. Bet vis tiek pasilieka, pasilieka ta kultūra, tos dainos, tie šokiai. Kalba pasilieka. Ir išvažiavę į universitetus, jie domisi lietuviška veikla. Tai svarbi mūsų mokyklos dalis.

—Kiek šiais metais turite klasių?

—Dvidešimt.

—Ir turbūt jų daugės ir daugės. O gal neturite kur plėstis?

—Ne tikrai, neturime kur plėstis. Šiuo metu turime 20 klasių ir ateityje turėsime keistis.

—Ar girdite kokių nors atsiliepimų iš mokyklą jau baigusių mokinių? Ar sugrįžta jie pas jus?

—Aš juos matau skautų ir kitoje veikloje. Ypač anksčiau baigusius. Jaunesni, pavyzdžiui, baigę pereitais metais, dirba pas mus. Jie padeda raštinėje, gelbsti  skaitymo konkurso metu... Atvažiuoja ir net pabūna daugiau nei reikia.

—O ar sunku prisivilioti mokytojus?

—Dabar yra sunkiau. Iš pradžių mokykla buvo vienintelė vieta, kur galima buvo lietuviškai kalbėti, kur galima buvo dirbti tai, ką dirbai Lietuvoje. Kaip žmonės man sakydavo — čia siela. Jau pereitais metais sunkiau buvo surasti mokytojus. Ateina, bet ne tiek. Paduodi skelbimą ir kartais į jį neatsiliepia mėnesius. Visi žino, kad reikia daug dirbti. Čia nėra tik, kad atvažiuoji šeštadienį, reikia ir pasiruošti. Dabar, man atrodo, yra susiformavęs toks mokytojų branduolys, kuris keliauja metai iš metų. Tas pats branduolys tiek mokytojų, tiek mokinukų. Dabar mokytojai į mokyklą ateina ne dėl pinigų — neapsimoka. Kitur gali tikrai daugiau užsidirbti. Dabar jau ateina iš idėjos, kad vaikai patinka, kad nori padėti. Kaip sakiau — viskas grįžta. Tais laikais irgi buvo labai sunku susirasti mokytojų. Todėl dabar bijau, kai kas nors išeina. Galvoju, jūs negalite išeiti, nebent jūs surasite man kitą mokytoją.

—Kokie yra reikalavimai mokytojui?

—Aukštasis išsilavinimas. Geriausia, kad būtų pedagogas. Anksčiau yra buvę, kad tik tėveliai mokino...

—Kas jus remia? Gal gaunate vadovėlių iš Lietuvos?

—Vadovėlius gauname per JAV LB Švietimo tarybą. Bet taryba visų vadovėlių nenuperka. Perkamės patys. Didžiausią paramą gauname iš Lietuvių fondo. Taryba duoda šiek tiek. Mielai priimame aukas.

—Dabar jau reklamos mokyklai nereikia, tėveliai patys vaikus atveža...

—Taip, ypač mažus vaikus. Problema yra, kad neturime kur plėstis. Jau ir taip darželinukus subūrėme į vieną grupę. O prieš keletą metų situacija buvo priešinga.

—O kas laukia toliau, po 15-os metų?

—Kas toliau? Galvoju, kad kaip ir buvo prieš mane ta mokykla, taip ir po manęs bus. Ji keliaus. Jeigu manęs nebūtų, kažkas kitas perimtų. Nes tas tikslas pasilieka. Išgyvenome, kad kai dabar Lietuva laisva, to tikslo nebus. Bet tikslas išliko tas pats.

—Ačiū už pokalbį.