Druskininkai užsieniečių keliautojų akimis

Dalia Cidzikaitė

Po to, kai amerikiečių spaudoje, o konkrečiai — ,,The New York Times”, per paskutinius tris mėnesius pasirodė du straipsniai apie Lietuvą, vienas mano draugas nusistebėjo: ,,Na, matai, vos ne kiekvieną mėnesį apie Lietuvą amerikiečių spauda pradėjo rašyti”. Beje, taip sakydamas jis ne taip daug ir suklydo: imant absoliučiai visą Amerikos spaudą, turbūt vos ne kasdien ar bent jau kartą per savaitę tai viename, tai kitame amerikiečių laikraštyje — popieriuje ar internete — išvysime lietuvišką pavardę ar Lietuvos vardą.

Vienas paskiausių straipsnių — ,,A Former Soviet Retriet Grows Up”, šįkart skirtas Druskininkams, pasirodė rugpjūčio 5 dieną kelionėms skirtame ,,The New York Times” skyriuje. Žurnalisto Andrew Quested tekstas nedidelis ir nors paprastai straipsnio ilgis nieko bendro su jo kokybe neturi, šįkart, deja, kiek daugiau nei puslapio ilgio tekstas nuvilia. Bet ne vien dėl savo dydžio.

Straipsnis šykštokas patiems Druskininkams, miestui, kuris savo gydyklomis ir sanatorijomis, o svarbiausia — mineraliniu vandeniu, garsėjo jau pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais, o jeigu tikėsime istoriniais šaltiniais, kaip mineralinių vandenų kurortas šis Lietuvos miestas buvo žinomas jau XIX amžiuje. 1837 metais Rusijos caras Nikolaj I suteikė Druskininkams kurorto vardą, netrukus po to miestelyje pradėti statyti mediniai viešbučiai ir pensionai. XX amžiaus pradžioje į Druskininkus suvažiuodavo ne tik kaimyninių šalių piliečiai, bet ir svečių iš viso pasaulio. Ne vienam Vilniuje, Varšuvoje ar Maskvoje gyvenusiam vidurinės klasės atstovui tais laikais Druskininkai buvo tapę vasaros rezidencija.  

Quested, deja, taip toli į praeitį būsimo Druskininkų lankytojo nenuveda, jis jo dėmesį tikisi sulaikyti palygindamas dabartinius, išties atsigavusius ir žydinčius Druskininkus su sovietinių laikų kurortiniu miestu. Tą nesunkiai išduoda ir straipsnio pavadinimas. Atrodo, jog būtent šis kontrastas — tarp dabartinės nepriklausomos Lietuvos ir buvusios sovietinės respublikos — vis dar žavi užsieniečius, nors kai tokie ir panašūs pastebėjimai pradeda kartotis vos ne kiekviename straipsnyje apie Lietuvą, imi ir pagalvoji, kad žurnalistai tiesiog ne iki galo padarė savo namų darbus ir/arba ėmėsi to, kas arčiausiai po ranka, kas akivaizdžiausia ir — ne pačioje paskutinėje vietoje — susigundo paminėti kvapą užgniaužiančius dažniausiai išorinius skirtumus tarp dabarties ir netolimos sovietinės Lietuvos praeities.

Quested tuo pasinaudoja, net keliose vietose sugretindamas senus sovietinių laikų architektūrinius statinius su moderniais, vos prieš keletą metų išdygusiais naujais šviesiais ir erdviais viešbučiais, gydyklomis, restoranais ir paskutiniu Druskininkų ,,stebuklu” — vandens parku. Supaprastintame žurnalisto piešiamame paveiksle Druskininkai kurortu tapo tik sovietiniais laikais, prieš tai miestelis net nebuvo miestelis, o viso labo ramus Lietuvos kaimas, kurio liekanas straipsnio autorius atpažįsta Druskininkų medinėje architektūroje.

Vis dėlto, koks autoriaus pasirinkimas būtų, jį reikia priimti tokį, koks jis yra, ir į Druskininkus pažiūrėti jo akimis. Straipsnis taikomas tiems, kurie iš tiesų ketina kada nors apsilankyti Druskininkuose. Čia be sovietinius laikus primenančios architektūros trumpai, bet su šiems laikams svarbiomis detalėmis: svetainių adresais internete bei telefonų numeriais, — pristatomi keletas viešbučių, gydyklų bei vietų, kurias galima būtų aplankyti, esant Druskininkuose. Nepamirštamas paminėti ir Grūto parkas bei jį įkūręs, Quested žodžiais tariant, vietinis grybų magnatas Viliumas Malinauskas. Aišku, ir čia sužaidžiama sovietine Lietuvos praeitimi, pastebint, jog Grūto parkas jau kuris laikas traukia ne tik lietuvius, bet ir užsienio svečius. Tiesa, čia, anot straipsnio autoriaus, užsieniečiai daugiau domisi ne buvusių komunistų partijos vadovų paminklais, kiek parke apsilankančių lietuvių elgesiu, šiems primynus Lenin koją ar skėčiu pakrapščius Stalin ausį.

Tačiau taip galvoju aš, Druskininkus pažįstanti kiek geriau nei porai dienų į Lietuvos kurortą atklydęs ,,The New York Times” žurnalistas. Aišku, apie šį Lietuvos miestą būtų buvę galima parašyti ir geriau, ir daugiau, bet, kaip tokiais atvejais būna, turime džiaugtis, jog dar vienas Lietuvos miestas išdygo keliauti mėgstančių, sovietinę praeitį tyrinėjančių amerikiečių žemėlapiuose. Mums belieka paskubėti ir, jei dar neaplankėme garsaus ,,druskos” miesto, padaryti tai nedelsiant. Juk ką gali žinoti, sąlyginai žemos kainos, geras aptarnavimas ir ramus pušynų ošimas suvilios ne tik Lietuvos kaimynus, bet ir svečius iš tolimesnių kraštų. O tai padarę, vaikščiodami po ramų kurortą kiekvienas iš mūsų ieškosim ir atrasim savo Druskininkus.