NUOMONĖ

Atviras laiškas JAV ir Pasaulio
Lietuvių Bendruomenių vadovybėms

Vitalija ir Jonas Dunčiai

    Perskaitėme š. m. vasario 23 d. ,,Drauge” išspausdintą Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR vyriausybės 2007 m. ataskaitą apie skirtą paramą JAV lietuviams ir pasibaisėjome. Įvairios lietuvių grupelės JAV 2007 metais prašė 495,839 litų. Paskirta buvo 110,849 litų. Neaišku, pagal kokį principą Lietuvos valdininkai pasirenka JAV lietuvių grupeles, kurias apdovanoja įvairiomis pinigų sumomis. Iš sąrašo susidaro įspūdis, kad pinigai skiriami gausesnėms ir finansiškai stipresnėms bendruomenėms. Tokios pinigų dalybos pradeda kelti tarp atskirų lietuvių bendruomenių ir grupelių pavydą, tarpusavio nepasitenkinimą. Jeigu toks pinigų dalinimas kelia nepasitenkinimą tarp išeivių, tai įsivaizduokim, kokį pasibaisėjimą tokie JAV lietuvių pinigų prašymai kelia Lietuvos žmonėms.

    Neseniai teko skaityti, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) vadovybė visų mūsų vardu prašo iš Lietuvos vyriausybės milijonų litų dar vienai televizijos programai (,,TV Lituanica”) JAV sukurti. Skaitome pranešimus ,,Bernardinai.lt" tinklalapyje: ,,Principinį sutarimą dėl Lietuvos televizijos programų transliavimo palydovų priėmė trečiadienį su prezidentu Valdu Adamkumi susitikę premjeras Gediminas Kirkilas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė, Amerikos lietuvių televizijos direktorius Arvydas Reneckis. Šio projekto įgyvendinimui Vyriausybė planuoja skirti 1 mln. litų”. ,,TV Lituanica” vadovas A. Reneckis lietuviškoje žiniasklaidoje jau pranešė, kad pirmieji 150,000 litų iš Lietuvos vyriausybės gauti. Skaito Lietuvoje žmogelis tokius pranešimus ir galvą linguoja: ,,Mūsų premjeras neatsispyrė trijų amerikonų spaudimui!”

    Mums nepriimtina, kad PLB pirmininkė dalyvavauja derybose su Lietuvos vyriausybe ir visų mūsų vardu prašo pinigų JAV dar vienai televizijai kurti. Tokie pinigų prašymai sudaro sąlygas įvairiems žurnalistiniams straipsniams/interpretacijoms ir prisideda prie vis augančios neapykantos išvykusiems. Už tai jau sumokėta kaina – prarasta dviguba pilietybė! Lietuvos žmonės darosi atsargūs, nepasitikintys ir bijantys išeivių kėslų. Ko ir kiek dar pareikalaus iš Lietuvos išvykę lietuviai – tyliai ir garsiai stebisi jie. Tuoj pat atsiranda bet kokia kaina norinčių išgarsėti žurnalistų, kurie pasinaudodami padėtimi kiršina lietuvius tarpusavyje. Štai ,,Lietuvos ryte” viena žurnalistė tvirtina: ,,Nenuostabu, kad lietuviškų Mišių išsiilgę JAV lietuvių pensininkai vis garsiau ir agresyviau pradeda remti televizinį projektėlį. Prireikus, jie ne tik Lietuvos Vyriausybę, bet ir Prezidentūrą šturmuos desantu”. Nesidžiaukime per daug, kad žurnalistės priekaištai nukreipti JAV lietuviams pensininkams. Mes visi esame rytojaus pensininkai.

    Prisimename, kaip Lietuvos atgimimo laikotarpiu mes (lietuviai Lietuvoje) pagarbiai klausėmės Liucijos Baškauskaitės, Arvydo Žygo, Stasio Lozoraičio kilnių, nesavanaudiškų minčių. Jie Lietuvos žmonėms buvo didvyriai, herojai, moraliniai šviesuoliai. Pagal jų sukurtą įvaizdį buvo įsivaizduojmi visi išeivijos lietuviai. Dauguma JAV lietuvių tebėra ir šiandien padorūs, sąžiningi ir nelaukiantys, kad kas nors kitas jiems užmokėtų už vaiko knygą, sąsiuvinį, televizijos programą... Deja, dabartinis mūsų gobšumas ir nevaržomas noras veltui gauti pinigų iš Lietuvos vyriausybės stumia mus į apgailėtiną padėtį. Lietuvos žmonių akyse vis labiau ir labiau tampame suktais apsimetėliais – tarpuvartės ubagais, kurie, nepaisant, kad namuose turi visko daugiau už aukotojus, vis tiek prašo. Prašo, nes žino kelius, turi ryšius ir sugeba gauti. Taip lengva sugriaut gerą vardą ir taip sunku jį atgauti!

    Daug žmonių Lietuvoje (neturiu omenyje alkoholikų) negali nusipirkti vaistų, susišildyti savo buto, įsidėti į namą naują langą, kad vėjas užuolaidų žiemą nejudintų ar pasiųsti iš kaimo savo vaikus studijuoti į miestą, nes neturi pinigų. Daugelis žmonių buvo priversti išvažiuoti uždarbiauti į užsienį, kad išsimokėtų bankų paskolas butui. Štai ,,Reuters” agentūra praneša, kad ,,kas ketvirtas Lietuvos nepilnametis gyvena ties skurdo rizikos riba, ir tai yra vienas blogiausių rodiklių ES”, teigiama ataskaitoje apie socialinę apsaugą ES šalyse. Lietuva priskiriama valstybių grupei, kuriose aukštas vaikų skurdo lygis ir palyginti daug skurstančių vaikų gyvena dirbančių tėvų (Lietuvoje – apie 19 proc.), o ne bedarbių šeimose (Lietuvoje – apie 7 proc.)”. Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto dėstytojas, doc. dr. Romas Lazutka teigia, kad: ,,Lietuvoje pajamų nelygybė didžiausia ES. Skirtumas tarp penktadalio turtingiausių ir penktadalio neturtingiausių gyventojų 8 kartai, kai ES vidurkis yra tik 5… Pagal pajamų rodiklį skursta per 20 proc., pagal kitus apie 3050 proc. Pavyzdžiui, kokiam didmiesčio gyventojui gali atrodyti neįtikėtina, tačiau ketvirtadalis (25 proc.) šalies žmonių kas rytą ima kibirą ir eina į lauką vandens! Ne mažesnė dalis naudojasi ir lauko tualetais.” Iš visų lietuvių, nesvarbu ar jis milijonierius ar vos galą su galu suduriantis ūkininkas, renkami tokie patys, vienodi procentiniai valstybiniai mokesčiai. Lietuviai tikisi, kad tie mokesčiai sugriš pas juos atgal atlyginimų, pensijų, pašalpų, medicininių paslaugų, sutaisytų kelių pavidalu. Bet štai jie išgirsta naujieną – jų sunkiai uždirbti pinigai bus leidžiami Amerikos lietuvių poreikiams tenkinti.

    Mes, Amerikos lietuviai, gyvendami ir dirbdami Amerikoje, į JAV biudžetą (ne Lietuvos) mokame mokesčius, todėl turime patys pasirūpinti (ar prašyti iš JAV valdžios paramos) savo laisvalaikiu, savo pomėgiais, savo vaikų vadovėliais, stovyklomis, televizijos programomis ir t. t. Pagal kokią logiką Lietuvos žmonės turėtų mums remontuoti (įrenginėti) sales, parūpinti mūsų vaikams vadovėlius, duoti pinigų mūsų vaikų stovyklų įkūrimui, dovanti televizijos programą? Kiekvienas iš mūsų sprendžiame ir svarstome, kaip geriausiai panaudoti savo uždirbtus pinigus. O gal mes turime mokėti kažkokią dalį mokesčių į Lietuvos biudžetą!? Jeigu mums svarbu turėti Amerikos lietuvių sukurtą televiziją – kurkime ją už savo pinigus. Jeigu mums svarbu, kad mūsų vaikai išaugtų lietuviais – dėkime pastangas. Jeigu atvykę čia po karo lietuviai, kurie buvo visai atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išauginti savo vaikus lietuviais, pasirūpinti jų knygomis ir laisvalaikiu, tai mes, vėlesni išeiviai iš Lietuvos, turime nepalyginamai geresnes sąlygas išlaikyti mūsų vaikų ir anūkų tobulą lietuvišką šnektą. Likti lietuviu užsienyje ar nelikti juo yra kiekvieno žmogaus (šeimos) sąmoningas apsisprendimas, kurio neįmanoma nei nupirkti, nei parduoti už pinigus.

    Mes norėtumėme, kad JAV LB ir PLB vadovybės būtų atsakingos už įvairius pinigų ubagavimus, kurie daromi VISŲ MŪSŲ (JAV lietuvių) vardu. Tikriausiai visada atsiras žmonių, kurie sugebės ,,susikombinuoti” pinigų iš Lietuvos valstybės. Bet tokie ,,kombinavimai” tegu ir lieka pavienių žmonių iniciatyva, o ne visos JAV lietuvių bendruomenės siekiai. Dabar jau stebime, kaip nedidelės pinigų sumos, kuriomis neatsakingai manipuliuojama, pridarė tiek blogio. Lietuvos žmonių akyse tapome amoraliais gobšuoliais, prarandome savigarbą, padorumą, pasitikejimą. Kas gi yra tikrieji laimėtojai šiame pinigų prašytojųdavėjų derybose? Laimi visi Lietuvos priešai: lietuvių vienybės skaldytojai, kiršintojai, dvigubos pilietybės priešininkai, neapykantos išvykusiems platintojai.