Ne viena, bet dvi Vasario 16-osios

ANTANAS DUNDZILA

Jau įprasta, kad kai minime Nepriklausomybės paskelbimo šventę, dabar beveik šabloniškai galvojame tik apie tą Lietuvai svarbų 1918 metų įvykį. O juk yra dar vienas valstybinės reikšmės, vasario 16 d. pasirašytas dokumentas, apie kurį, gaila, beveik niekad neužsimename. Tai net Lietuvos Respublikos Seimo 1999 metų įstatymu (sic!) patvirtinta 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija. Istoriniu sutapimu ir, neabejotinai, konkrečiomis dalyvių pastangomis, nepaprastai sunkiomis sąlygomis ji taip pat buvo pasirašyta vasario 16 dieną Žemaitijoje, okupuotoje Lietuvoje (deklaracijoje taip ir įrašyta – ,,Okupuotoji Lietuva”.) Kasmet švenčiant 1918 metų Vasario 16-ąją, dera iškilmingai paminėti ir 1949 m. Vasario 16-ąją.

Apart datų sutapimo, dar bent du bruožai skatina mūsų šventėse 1949 metų deklaraciją gretinti su 1918-ųjų nutarimu. Pirma, kad nepaprastai sunkiomis okupacinės buities aplinkybėmis LLKS Taryba išėjo su politinio pobūdžio pareiškimu (įsidėmėkime: partizaninio karo metu išsamus, politinis pareiškimas) ir vizija ateičiai. Ir antra, šiaip jau sovietų okupacijai abejinga dabartinė Lietuvos valdžia 1949 m. deklaracijos reikšmę pabrėžė „Lietuvos valstybės tęstinumui”, o 1999 m. ją pripažino teisės aktu Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Į abu šiuos bruožus pažiūrėkime plačiau. 

1949 metų Deklaracija gana žodinga, ji apima net 22 punktus. Tačiau jos esmę galima sutraukti į kelias mintis. Joje skelbiama, kad (po keturių partizaninės kovos metų!) įkurta visą Lietuvą apimanti, vieninga LL-KS vadovybė, kad aukščiausiu teisėtu (įsidėmėkime — teisėtu!) valdžios organu yra partizanų LLKS ir kad vedamos kovos tikslas yra nepriklausomos, parlamentinės Lietuvos atkūrimas.

Beveik tris savaites posėdžiavę partizanų vadai, nors ir laukė Rytų-Vakarų karo (pvz., posėdžiauta Europoje įtampą sukėlusios Berlyno blokados metu!), įvertino ilgai trunkančios okupacijos galimybes ir svarstė neginkluoto priešinimosi strategiją. Kai kam visa tai gali atrodyti tuščia-žodžiavimas ar svajonės, tačiau tuo metu partizanų eilėse dar buvo apie du tūkstančiai kovotojų ir, nepaisant patirtų aukų, išdavysčių bei nesėkmių, ginkluotas pasipriešinimas po to tęsėsi dar apie penkmetį. Yra dar vienas kokybinis argumentas, iškeliantis 1949 metų Deklaracijos reikšmę. Su didele rizika, per pavojus bei atstumus atvykę (būtų juk netikslu sakyti ,,savažiavę”) vadai telkė turimas pajėgas ir planavo duotų įsipareigojimų ateitį, tačiau nekapituliavo, nesakė, kad gana. Ieškant pavyzdžių istorijoje, per 1831 ir 1863 m. sukilimus nieko panašaus nebuvo, nes kovota be politinės vadovybės; tiesa, per 1941 m. Sukilimą buvo!

Antrasis čia rūpimas bruožas susijęs su jau šių laikų Seimo įstatymu. 1999 m. sausio 12 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymas yra svarbus ne tik jau minėtu 1949 metų Deklaracijos įteisinimu, bet ir labai konkrečiais, Lietuvos valdžios sferose paprastai, sakykime, gal ,,mandagiai”… neminimais teiginiais. Taigi, šiuokart įžangoje aiškiai konstatuojama, kad Lietuva patyrė SSRS, Vokietijos ir vėl SSRS okupacijas, kad vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms. Kad 1941 metų Sukilimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomybę, tačiau Vokietijos okupacinė valdžia neleido. Kad 1944-1953 m. Lietuvoje vyko visuotinis, organizuotas, ginkluotas pasipriešinimas – savigyna Lietuvos išlaisvinimo tikslu. Visa tai įstatymo tekste dokumentuota! Tiesa, keista, kad šio įstatymo nepasirašė LR Prezidentas Adamkus. Vadovaujantis Konstitucijos 71 straipsniu (,,Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas.” JAV toks politinis žaidimas vadinamas ,,kišeniniu vetu”.), jį pasirašė ir paskelbė Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Valio V. Landsbergiui ne tik Kovo 11-sios, bet ir Vasario 16-osios proga!

Gal prieš dešimtmetį Vasario 16-sios proga Washingtono katedroje prel. Jurgis Šarauskas savo pamokslą pradėjo su mintimi iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, kurios nerandame kitų kraštų tekstuose. Amerikietiškoje yra suminėtos trys prigimtinės žmogaus teisės, o tarp jų – čia labai įdomu – ir teisė į laimę. Angliškai jos skamba taip: ,,the right to life, liberty and the pursuit to happiness”. Lietuviškai būtų: teisė į gyvastį, laisvę ir laimės siekimą. Čia Jefferson turėjo galvoje visuomeninės, valstybinės laimės sampratą, kuria pateisinta JAV nepriklausomybė. Visuomeninės laimės gemalas glūdėjo abiejose mūsų Vasario 16-sios deklaracijose – ir 1918, ir 1949 m. Abiejų jų viltys, ačiū Dievui, išsipildė. Mes esame tos laimės paveldėtojai bei dalininkai. Švenčiant Vasario 16-ąją dera pagarbiai minėti abi. (37)