NIEKO SAU SUKAKTIS!

Antanas Dundzila

Jos čia tikrai šiandien neminėtume – mūsų gal net nebūtų, jei visa tai būtų įvykę tik penkiom valandom vėliau. Lai niekas negalvoja, kad kelios valandos – tai niekis prieš amžinybę. Prieš šimtą metų, 1908 m. birželio 30 dieną, tas penkių valandų tarpas Lietuvai ir lietuviams lėmė tolimesnį gyvavimą ar bent gyvenimą.

Tą rytą, 7 val. 14 min. vietiniu laiku (14 minučių po vidurnakčio Grinvičo observatorijoje netoli Londono), didelis dangaus kūnas – meteoras ar kometa – įskriejo žemės atmosferon ir sprogo Sibiro erdvėje, taip vadinamoje Tunguskos apylinkėje. Kosminės apimties padarinys buvo stulbinantis. Tundroje, dviejų tūkstančių kvadratinių kilometrų plote, išvartyta, sudeginta, sunaikinta apie 80 milijonų medžių. Mokslininkai dar vis bando nustatyti, ar katastrofa epicentre neišmušė didoko ežero, nerandamo ankstesniuose caro laikų žemėlapiuose. Teigiama, kad katastrofos metu vidurnaktį Londone taip nušvito, kad buvo galima laikraštį skaityti. Neabejotina, kad ta naktis tapo šviesia diena ir Lietuvoje. Vienu žodžiu, karštis ir sunaikinimas buvo nepaprastas. Sprogimo metu atpalaiduoti milžiniški energijos kiekiai įvairių žinovų lyginami su dideliu Hirošimoje numestų atominių bombų skaičiumi.

Visam pasauliui, o ypač Lietuvai ir lietuviams, čia nusišypsojo laimė – tas dangaus kūnas pataikė į neapgyventą Sibiro tundrą, o ne į didmiestį ar šiaip tankiau gyvenamą plotą ar jūrą. Matote, žemės planetai sukantis apie savo ašį, šiaurės Pabaltijis tam dangaus kūnui irgi, atrodo, buvo „pakeliui’’... Labai paprastai skaičiuojant, jei jis būtų atskridęs maždaug penkiomis valandomis vėliau, jis būtų trenkęs ir į Pabaltijį, Peterburgo – Vilniaus ruože.

Kam įdomu, konkrečiau galime kalbėti skaičiais. Tunguskos epicentras yra apytikriai 61 laipsnis šiaurėje nuo pusiaujo ir 102 laipsniai rytuose nuo Grinvičo. Mums čia rūpimo Vilniaus koordinatės yra panašios – 55 laipsnis šiaurėje, tačiau 26 laipsnis rytuose. Kai mūsų planeta pastoviai sukasi 15 laipsnių per valandą greičiu, 102 ir 26 laipsnių geodezinę ilgumą skiria 76 laipsniai, tad ir gauname tas penkias valandas. Tiesa, astronominius įvykio duomenis galima skaičiuoti atidžiau ir kiek skirtingas prielaidas daryti. Tačiau, menkai žinant daugybės meteorų nesukataloguotą, chaotišką skrajojimą saulės sistemoje, matant žemėje ir mėnulyje jų jau išraustus kraterius, galima teigti, kad mūsų šalį nuo Tunguską ištikusios kosminės nelaimės teskyrė maždaug penkios valandos. Tik penketas valandų nuo sunaikinimo, gal ir amžinybės!

Galvojant apie nuo Lietuvos pašonėje tik penkių valandų skirtumu įvykusią nelaimę, dera prisiminti, kas tuo metu vyko caro okupuotame krašte, kokią įtaką nelaimė būtų galėjusi turėti už dešimtmečio atėjusiai Vasario 16jai. Tuometiniame istorijos riedėjime žymių politinių įvykių neužregistruota, tačiau tautinis sąmonėjimas, kultūrinis gyvenimas bent Vilniuje augo ir plėtėsi po 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo. Štai 1906 m. buvo pasatyta pirmoji lietuviška opera ,,Birutė’’. 1907 m. įsteigta Lietuvių dailės draugija, įvyko pirmoji lietuvių dailininkų paroda. Tuo laikotarpiu vien Vilniuje ėjo net aštuoni lietuviški laikraščiai. Iš žymesnių lietuvių Vilniuje 1908 m. gyveno Basanavičius, M. Biržiška, skulptorius P. Rimša, J. Vileišis, A. Smetona, Šlapeliai, A. Žmuidzinavičius, čia suminint tik kelis. Kosminė nelaimė būtų juos palietusi ir pakeitusi Vasario 16 d. Aktą pasirašiusiųjų sudėtį.

Grįžtant prie sukakties pasauliniame akiratyje, tereikia pastebėti, kad didesnių meteorų bei kometų susidūrimo su mūsų planeta katastrofos yra rimtai svarstomos net tarptautinėse konferencijose. Nelaimės pavojus yra realus ir ten svarstoma ne apie ,,jei”, bet apie ,,apytikriai kuomet’’ ir kaip nuo to apsisaugoti. Čia eina kalba – kol kas tik kalba – ne apie romantišką, dažnai matomą žvaigždžių lietų, bet apie galimai mirtiną nelaimę planetai.