Apmąstymai iš Ellicott miestelio: Lietuvis ,,fundamentalistas”
Juozas Gaila
„Visgi buvo gera vėl sėsti į autobusą, kur nėra daugumos. Kur, kas bebūtum, esi mažuma, kur kiekvienas skirtingas ir dėl to lygus kitam (...)”
Skaitau tai internete (lietuviams.com 2007-09-24, perspausdinta iš lrt.lt) „Keleiviai iš Amerikos autobuso”. Straipsnio autorė — Ieva Jusionytė, rašanti doktoratą Brandeis University, MA, taip pat ruošianti pranešimus Lietuvos radijui. Ji su pranešimu vykusi į „Šviesos-Santaros” suvažiavimą Lemont, kelionė autobusu trukusi daugiau nei 24 valandas. Lietuvaitė doktorantė pastebi, kad autobusais keliauja įvairiausi žmonės: tai rasių, tautų, kalbų, religijų, kultūrų maišatis. Tad va, jai buvo gera tarp tokių žmonių palikus daugumą. Na, o kas ta dauguma, kurią ji paliko vėl sėsdama į autobusą? Gi mes — lietuviai.
Ir va, kokie mes, kad palikus mus, jai gera autobuse tarp svetimų:
„Keista, kaip patys buvę atvykėliais svetimoje šalyje, jie nemėgsta kitų imigrantų, kaip kadaise gavę galimybę pradėti naują gyvenimą, remdamiesi rasistiniais įsitikinimais, nesuteikia jos kitiems. Dar daugiau: jie nemėgsta ir juokiasi net iš pačių amerikiečių, neva visų kvailų, nutukusių. Ir net nesigėdina teigdami esantys pranašesni už visus kitus, kaip kadaise vokiečiams apie juos sakė Hitleris (...)”
Kokie lietuviai emigrantai remdamiesi rasistiniais įsitikinimais nesuteikė ar nesuteikia galimybės kitiems pradėti naują gyvenimą? Ar tie bemoksliai, pabėgę nuo caro valdžios, dirbę anglių kasyklose Pennsylvania ir Čikagos skerdyklose? Ar mano tėvų karta, atvykusi po karo ir prakaitavusi su juodaodžiais prie sunkiausių ir mažiausiai apmokamų darbų? Ar jų vaikai? Ar dabar atvykusieji, nelegaliai gyvenantys, dirbantys už žemą atlyginimą ir bijantys, kad bet kada bus deportuoti iš šio krašto? O ar šaipymasis vienų iš kitų yra būdingas tik lietuviams? Juk visoje Amerikoje buvo paplitę vadinami „Polish jokes”, vaizduojant juos kvailiausiais iš kvailiausių. Baltimore mūsų senieji emigrantai buvo vadinami plokščiagalviais (flatheads). O kaip su filmu, kuriame lietuvis yra žmogėdra?
Vis dėlto doktorantė ir paguodžia: pasirodo, mes ne visi kalbame kaip Hitleris:
„Žinoma, ne visi tokie. Visur yra nuostabiausių žmonių. Ir net dalis lietuvių fundamentalistų, nors jų gyvenimas pernelyg siaurai reguliuojamas tautinių kelio ženklų, noriai padeda tautiečiams. Toks užsidarymas savoje bendruomenėje atvykus į kitą šalį yra lietuviškojo fundamentalizmo priežastis. Marquette parke įsikūrus afroamerikiečiams bei meksikiečiams, ir lietuviams tęsiant pilietinių teisių gynimo laikais pradėtą kovą dėl tautinės teritorijos, ypač dėl vien lietuvių bažnyčios ir kapinių, jų žodynas gąsdina netolerancija kitam ir kitokiam.”
Kokią kovą Marquette Park lietuviai pradėjo ir tęsia dėl tautinės teritorijos? Ir kurie lietuviai taip kovoja? Ar tie, kurie pardavė įsigytus būstus, net neatgaudami savo pinigų ir pabėgo į saugius užmiesčius, ar tie, kurie pasiliko gyventi nuolatinėje baimėje būti užpulti, apiplėšti, sužaloti? O kodėl lietuvis neturėtų kovoti už savo sunkiai uždirbtais pinigais pastatytas bažnyčias ir kapines? Kodėl jis negali norėti melstis, giedoti sava kalba, būti laidojamas lietuvišku papročiu, su lietuviškomis apeigomis? Be to, mūsų bažnyčių durys niekada nebuvo uždarytos nei juodaodžiams, nei meksikiečiams, nei kiekvienam kitam, norinčiam ateiti ir garbinti Tvėrėją.
Grįžkime prie kitų akademikės teiginių:
„Mane pasitikęs poetas iš autobusų stoties vežė tiesiai į toli nuo centro esančius išimtinai viduriniosios klasės baltaodžių, daugiausia lietuvių, apgyvendintus priemiesčius (…)”
Nežinau, ar čia piktinamasi, ar džiaugiamasi, kad lietuvis prakutęs ir gyvena amerikiečių vidurinės klasės apgyvendintose vietovėse. Norėčiau tikėti, kad džiaugiamasi, bet neatrodo. Beje, šiandieną Amerikoje kiekvienas gali gyventi kur tik nori, taigi ir „išimtinai baltaodžių” rajonų lyg nėra. Taip pat netikiu, kad Amerikoje yra priemiesčių, „daugiausia lietuvių” apgyvendintų. Per maža mūsų yra, kad mes sudarytumėm bet kur daugumą. Bet skaitykime toliau:
„Nors dar XIX amžiaus pabaigoje lietuviai vyko į Čikagą dirbti skerdyklose, vėliau prisijungė politiniai pabėgėliai, vadinamoji, „egzilių” karta, dabar su šeimomis vyksta ekonominiai migrantai, į „amerikietiškos svajonės” dalimi esantį „tautų katilą” jie taip ir neįsiliejo (...)”
Iš taip suriesto sakinio nesuprantu, kurie lietuviai emigrantai į „tautų katilą” neįsiliejo. Taip pat nesuprantu, ar autorė džiaugiasi, ar priekaištauja. Prieškarinė emigracija, su mažomis išimtimis, tame katile jau ištirpo. Mano tėvų karta, atvykusi čia po karo, jau beišmirštanti, nesuko galvos apie kokius nors įsiliejimus ir „amerikietiškos svajonės” dalis. Ji tęsė savo kūrybinį darbą, pradėtą nepriklausomoje Lietuvoje, praturtindama lietuvių literatūrą, meną, ji rūpinosi savo vaikus išauginti lietuviais, išmokslinti juos, kad jie būtų naudingi ir šiam kraštui, ir Lietuvai. Tikiuosi, kad mes – jų vaikai, savo tėvų nenuvylėme. Atiduodame Amerikai, kas Amerikos, o Lietuvai — kas Lietuvos. O kaip elgsis dabartiniai ekonominiai emigrantai – parodys ateitis.
„Atrodo, kad būti lietuviu daugumai senųjų išeivių reiškia namie turėti tautinių juostų ir gintarinių paveikslų, nors kai kuriems taip pat svarbu teikti labdarą atsikūrusiai tėvynei ir lankytis joje bent kartą per metus”.
Ką gi, kai žinių bagažas apie išeiviją apsiriboja tik tuo, kas matyti per murziną autobuso langą, tai taip ir atrodo.
„Bet naujausiajai kartai užtenka cepelinų ir lietuviško alaus. Kai kurie akademikai tai vadina simboline tapatybe: tai, kas tu esi galima perskaityti iš tavo papuošalų, valgiaraščio bei mėgstamų dainų. Tiesa, lietuviškoji tapatybė Čikagoje neapsiriboja vien tokiais ženklais. Bendruomenės uždarumą įtvirtina ‘tautinė infrastruktūra’, t.y., lietuviai ne tik lanko lietuvių mokyklas, bet eina tik pas lietuvius gydytojus, advokatus, kirpėjus, net veterinarus (...)”
Nežinau, kaip ši prelegentė apšvietė „šviesiečius”, bet jie, ypač ją vežęs poetas, tikrai galėjo ją apšviesti, kad Amerikoje lietuvių mokyklų nėra, išskyrus varganas šeštadienines. O jei būtų, tai kodėl mes neturėtumėm ten leisti savo vaikų? Įdomiausia, kad ji doktoratą ruošia žydų įkurtame Louis Dembitz Brandeis vardo universitete. Ar ji ir žydams priekaištauja, kad jie lanko tą universitetą ir jų bendruomenės uždarumą įtvirtina „tautinė infrastruktūra”? Ar ji žydams priekaištauja dėl jų valgiaraščio?
Skaitau internete ją rašančią „(...) dar nežinojau, kad mokysiuos Amerikos žydų įkurtame universitete. Tik atvykusi pamačiau, kad dauguma bakalauro studentų valgo tik košerinį maistą.” Ji įžvelgia mūsų netoleranciją mūsų kovoje už savo bažnyčias, bet universitete, kurį ji lanko, juodaodžiai studentai, įžiūrėję kažkokią diskriminaciją jų atžvilgiu, buvo užėmę studentų centro Ford pastatą ir išlaikę jį dešimt dienų, reikalaudami, kad universitetas būtų pavadintas antisemito MalcolmX vardu. Taigi, lietuviai kovoja už savo lėšomis pastatytas bažnyčias, o anie norėjo pasigrobti kitos etninės mažumos lėšomis įkurtą universitetą. Bet lietuvės doktorantės akyse mes esame ir fundamentalistai, ir netolerantai.
Liūdna ir nesuprantama, kad šitokie išsigalvojimai ir netiesa apie išeiviją yra skleidžiami internete ir jais maitinami Lietuvos radijo klausytojai.