Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Svajonių Lietuva (1)

Juozas Gaila

gaila1@verizon.net

Spalio 17 d. vakare per EWTN televizijos kanalą stebėjau pusvalandžio programą apie Kryžių kalną Lietuvoje (The Hill of Crosses of Lithuania Survived Through Fifty Years of Communist Oppresion). Sakyčiau, kad amerikiečių paruošta programa buvo palyginti gera ir amerikiečiui žiūrovui galėjo sudaryti daugiau nei paviršutinišką įspūdį apie sovietų vykdytą Lietuvos katalikų bažnyčios persekiojimą. Mane  eisenų su kryžiais į Kryžių kalną vaizdai, pokalbiai su kryžių dirbėjais, buvusiais Sibiro tremtiniais nukėlė į kitą Lietuvą. Į Lietuvą, kuri man buvo svajonių Lietuva. Netiesą rašau — Lietuva man nebuvo „svajonių” Lietuva, ji buvo tikroji Lietuva: okupuota, atskirta nuo laisvojo pasaulio, kenčianti, bet nepasiduodanti. Nešantieji naujus kryžius į priešų nuniokotą kalną man simbolizavo visos Lietuvos kovą už laisvę.

Kai 1983 m. mūsų dvidešimtmetė duktė grįžo pirmą kartą aplankiusi Lietuvą, ji teigė, kad visa, ką aš jai pasakojau apie okupuotą Lietuvą, ir visa, ką ji girdėjo šeštadieninėje mokykloje, buvo tiesa. Duktė matė apytuščias krautuvių lentynas, ne veltui jos buvo vadinamos parduotuvėmis. Prie vienos pamačiusi ilgą pirkėjų eilę, pradėjo juos fotografuoti. Tuoj prisistatė vyriškis, klausdamas, kodėl ji fotografuojanti, išgirdęs, kad ji iš Amerikos, pareikalavo, kad išimtų juostelę. Pasitaikė, kad pro šalį ėjęs iš Baltimore atvykęs pažįstamas jaunuolis sustojo prie jos ir juostelės reikalautojas atstojo. Vieną labai vėlų vakarą jai vienai belaukiant autobuso, sustojo prie jos milicijos mašina. Užkalbinę ir sužinoję, kad iš Amerikos, du milicininkai pasisiūlė nuvežti į Saulėtekio gatvę. Vežė. Daug klausinėjo apie Ameriką, stebėjosi, kad taip gerai kalba lietuviškai, nes patys per čirškiančią policijos telefono radiją kalbėjo rusiškai.

1984 m. mudu su žmona pagaliau gavome leidimą atvykti į Lietuvą. Po vargingos kelionės traukiniu iš Lenkijos per Baltarusiją, po beveik keturiasdešimties metų svetur, atsidūriau gimtojoje žemėje, o žmona — savo tėvų gimtinėje. Pasitiko mus netoli šimto giminių. Kad nesame Vakaruose, pajutome kitą dieną per pusryčius „Lietuvos” viešbutyje. Paprašę pieno kavai išgirdome, kad jo tą rytą neduos, nes jis skirtas pietums, pieniškai sriubai. Vėliau atėjusiems neliko kavos, nes pirmieji, anot patarnautojų, per daug išgėrė ir skirta norma buvo išeikvota. Tiesiog netikėjome savo ausimis. Kitą dieną lankė mus giminės, vis vesdami laukan iš viešbučio pasikalbėjimams, o viduje kalbėdavo tyliai, vis rodydami į lubas, sieną. Kaip nusikaltėlius vežiojo mus giminės slaptai besidairydami, ar nesame sekami, o kitos dienos rytą išgirsdavome įspėjimus iš „Inturisto” gidžių, kad nedalyvavome ekskursijoje ir galime susilaukti ankstyvo išsiuntimo iš Tarybų Lietuvos ir ateity nebūsime įleidžiami. Rizikavome. Labai norėjau aplankyti savo gimtąjį Virbalį ir po ilgų prašymų gavau iš „Inturisto” leidimą vienai dienai aplankyti savo gimtinę. Štai ištraukėlė iš mano rašinio apie tai „Suvalkijos” žurnale.

 „.. Stovėjau kelio pakrašty klausydamas elektros vielų dūzgimo. Lengvas vėjas čiuožė abiem kelio pusėmis, lenkdamas griovy augančias smilgas ir varnalėšų lapus, tarsi geisdamas nuo jų nupūsti kelio dulkes, o vielos dūzgė ir dūzgė. Ne kartą jaunystėje eidavau ant to kelio paklausyti tos vielų muzikos. Ji visuomet man skambėjo keistai, net gąsdinančiai, tartum kažkokia paslaptinga būtybė tampytų begalinio ilgio stygas. Šios gūdžios melodijos ritman sukdavosi netoli esančio vokiečio Oko malūno sparnai, tik karts nuo karto sugirgždėdami mediniais dantračiais, nustelbdami metalinių laidų muziką. Atsiradau ant to paties kelio po keliasdešimt metų ir tik savo mintyse buvau vienas. Šalia stovėjo ‘Inturisto’ Volga su vairuotoju ir palydove, už porą šimtų dolerių atvežę mane aplankyti mano tėvo tėviškės prie Virbalio, kurioje ir aš praleidau keletą vaikystės metų. Nieko nebuvo likę iš mano senelių sodybos. Nebebuvo šiaudiniu stogu trobos, kluono su gandro lizdu, sodo su prūdu, šulinio su mediniais rentiniais ir loviu, kur vakarais mazgodavome sukirdusias kojas. Net ir kalnelis, kur stovėjo kryžius, buvo nulygintas, gi mūsų buvusios sodybos žemėje pastatytos dvejos skardiniais stogais trobelės, jau dabar atrodą šimtametės. Tebestovėjo malūnas, bet be sparnų, skylėtais šonais. O kelias pasiliko. Pasiliko toks pat, kaip tą lemtingą dieną, kai vokiečių lauko žandarai išvarė mus su visais gyvuliais į Rytprūsius... (...) Elektros vielos tebedūzgė, vėjas čiuožė pieva, tarsi norėdamas amžinai užlyginti mano vaikystėje paliktą brydę ir kelio dulkėmis užnešti mano tėvų, senelių ir prosenelių prakaitu aplaistytą žemę. Besparnis, skylėtomis sienomis malūnas, lyg iš Baltaragio apysakos, stovėjo kaip nebylus mano krašto tragedijos liudininkas. ‘Inturisto’ automobily radau iš nuobodulio žiovaujančius savo palydovus. Jie greičiausia stebėjosi, ko tas keistas žmogus, atvykęs net iš anapus Atlanto, stovėjo ištisą valandą ant tuščio, dulkėto kelio ir braukė nuo skruostų ašaras.”

Po poros metų vėl atvykome. Giminės vėl slapta vežiojo, labiau susipažinome su jų gyvenimu. Sunku buvo suprasti, kaip iš tų tuščių parduotuvių jie sukrapštydavo gėrybių nesibaigiančioms vaišėms, stebino jų butuose vadinamos sekcijos, pilnos knygų. Amerikoje reto amerikiečio namuose rastume lentynas su knygomis, nebent gudrių enciklopedijų platintojų dar prieškompiuteriniais laikais įpirštą enkciklopedijų komplektą kartu su tam skirta spintele. Kai kraustydavomės, kraustytojai, pakuodami mūsų knygas, klausdavo mano žmonos, ar jos vyras profesorius. Lietuvoje stebino mūsų giminių ir apskritai lietuvių, ypač merginų ir moterų, puošimasis, žinant, koks kuklus pasirinkimas buvo parduotuvėse. Tempdavo mus į tą vadinamą „dolerinę”, kur buvo šiek tiek įvairesnių prekių: drabužių, avalynės, elektros prekių, mašinoms padangų ir kitų, mūsų akimis, niekučių iš satelitinių kraštų: Rytų Vokietijos, Jugoslavijos, ir tik už dolerius.

Vaikščiodamas su žmona po Vilniaus senamiestį rodydavau jai sukrypusiais rėmais langus, kuriuose matėsi gėlių vazonėliai, švarios užuolaidos, ir tardavau žmonai, kad Amerikoje neturtingųjų kvartaluose nepamatysi nei gėlių, nei užuolaidų languose. Porindavau jai, kad po karo mes, lietuviai, gyvendami pabėgėlių stovyklose, net buvusiuose belaisvių barakuose Vokietijoje, užlaikėme savo skurdžias patalpas švarias ir tvarkingas. Apsigyvenęs Baltimore mieste, turėjau Vasario 16-tos gimnazijos rėmimo būrelį. Kas mėnesį rinkdamas aukas aplankydavau būrelio narius – aukotojus, išsibarsčiusius po visą miestą. Bet visur lietuvio gyvenamas namas, net ir sublokuotas, skirdavosi savo tvarkingumu nuo aplinkinių. Darbštumu, punktualumu pasižymėjo lietuvis, kur jis bedirbo.

Vieną vasarą teko padirbėti cukraus fabrike Baltimore. Pragariškame karštyje ir triukšme ten dirbo keliolika lietuvių ir mano tėvas. Tarp jų buvo ir prieškarinės Lietuvos karininkas, ir jūrininkas, ir garvežio mašinistas, ir stambus ūkininkas, ir eilinis darbininkas, ir studentas, ir keletas jaunų bernelių. Atlyginimas ten buvo geras ir visi, ypač vyresnio amžiaus, kaip mano tėvas, nemokantys angliškai, labai tą darbą vertino. Bet bendrovė pradėjo moderninti įmonę ir daug dirbančiųjų reikėjo atleisti. Bendrovė su stipria profesine sąjunga (unija) sutarė atleisti ne atsižvelgiant į išdirbtą laiką (seniority), kaip įprasta, bet į egzaminus raštu, kas dabar Lietuvoje vadinama „testavimu”. Ir ką gi, visi mūsiškiai juos „išlaikė”, net ir nemokėdami angliškai. Tai taip tiek bendrovė, tiek profesinė sąjunga vertino lietuvių darbštumą, punktualumą ir sugebėjimus.

Ir taip, žvelgdamas į mūsų įsikūrimą Amerikoje, Kanadoje, savo akimis pamatęs, kaip lietuvis sugeba suktis po Kremliaus letena, didžiavausi savo tauta. Šiek tiek pavydėdavau Amerikos airiams jų masinių paradų šv. Patricko dieną, kuriuos visa Amerika įsipilietino. Bet gi mes savo skaičiumi net negalėjome lygintis su jais. Džiaugiausi, kad mes turėjome savo šventes, laikėmės savo gimtojo krašto tradicijų ir mums nereikėjo kaip Amerikos juodiesiems kurti savo dirbtines šventes, tokias kaip Kwanzaa, keisti savo anglosaksiškus vardus ir pavardes į musulmoniškus ar savo pačių sukurtus, mažai ką bendro turinčius su Afrika. Kai įmonėje tekdavo samdyti chemikus, labai daug ieškančių darbo būdavo iš Indijos, Pakistano. Kiti net su magistro ar daktaro laipsniais sutikdavo dirbti eiliniais chemikais. Dažnai jų klausdavau, kodėl jie, baigę aukštuosius, nelieka savo kraštuose ir nebando kelti ten gyvenimo lygio, mažinti skurdo. Atsakymas visada būdavo, kad aš visai nepažįstąs jų kraštų, ten gyvenančių žmonių būdo savybių, papročių ir kad pakeitimai tiesiog neįmanomi. Panašų atsakymą gavau ir iš juodaodžio bendradarbio, pasigyrusio, kad pagaliau pabėgo iš miesto ir įsigijo namą užmiesty. Ak, kaip savyje didžiavausi, kad esu lietuvis, kad mes nuo savųjų nebėgame.

Bus daugiau.