Apmąstymai iš Ellicott miestelio
Svajonių Lietuva (2)
Juozas Gaila
Man labai patiko internete skaitytas gerai Amerikoje įsikūrusio ir lietuviškoje veikloje labai aktyvaus Lauryno Misevičiaus pareiškimas – ,,Tikra laimė gimti lietuviu”. Juk ne kartą ir aš taip galvojau. Dar 1950 metais, gyvendamas DP stovykloje, perskaičiau Daumanto knygą „Partizanai už geležinės uždangos” ir ji man padarė didžiulį įspūdį. Ne tik įspūdį, bet, sakyčiau, tapo man tarsi Šventas Raštas. 1955 m. į mano rankas pateko vokiečio dr. Joseph Scholmer knyga „Vorkuta”, išversta į anglų kalbą (A Dramatic First Report On The Slave City In The Soviet Arctic). Joje kalintas autorius palyginti daug vietos skyrė lietuviams. Stovykloje siautėjo kriminalistai, ypač nuo jų kentėjo politiniai kaliniai, daugumoje inteligentai, nepajėgdami fiziškai apsiginti. Bet kitaip buvo su lietuviais kaliniais. Šie, buvę partizanais Lietuvoje, nesileido būti terorizuojami ir greitai susitvarkė su kriminalistais. Jie buvo vieningi, giliai tikintys, dalinęsi kiekvienu maisto kąsniu ir net padėję vokiečiui išlikti gyvam.
Mano pagarbos partizanams neužtemdė nei jau a.a. Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus” (1997 m.), mano akimis, bebaltinanti išdaviką Joną Deksnį ir menkinanti Juozą Lukšą. Vaikystėje prisiskaitęs „Trijų muškietininkų”, „Vinetou”, „Spartako”, fantazuodavau ir apie muškietininkus, ir indėnus, ir gladiatorius, o čia buvo mūsų partizanai nelygioje kovoje, be jokios vilties laimėti. Prieš man išvykstant į Ameriką, JAV konsulo paklaustas, ar sutiksiu stoti į jos kariuomenę vykstant karui Korėjoje, nedvejodamas atsakiau „taip”. Ir ne dėl to, kad įsileistų į Ameriką, bet kad norėjau kovoti prieš komunistus, kad ir kur jie būtų. Jaunas ir naivus buvau.
Atitarnavęs kariuomenėje, baigęs studijas, įsidarbinau didžiulėje Jos. E. Seagram alkoholinių gėrimų bendrovėje, vienoje jos turimų įmonių Baltimore miesto pakrašty, ir įsijungiau į Lietuvių Bendruomenės veiklą. Tuo metu čia gyvenanti advokatė Elena Armanienė sekretoriavo JAV LB Tarybos prezidiumui ir skundėsi man, kad pirm. Vytautas Volertas prirašo tiek daug aplinkraščių LB Tarybos nariams, kad ji nespėjanti jų dauginti ir siuntinėti. Aišku, tada tokių kopijavimo mašinų nebuvo ir tekdavo rašyti mašinėle „per kalkę”, norint gauti po kelias kopijas. Padėdavau jai. Darbovietėje susipažinau su jauna, dailia įmonės menedžerio sekretore, na, ir priprašiau, kad ji pridarytų man kopijų. Aplinkraščius reikėjo atspausdinti mašinėle ant vadinamos matricos, šią apvynioti apie kopijavimo mašinos (ją lietuviškai vadinome „rotatoriumi”) būgną. Jam besisukant krisdavo kopijos.
Bet va, vieną dieną, esu šaukiamas pas menedžerį. Gal tik kokį pusmetį buvau tedirbęs chemiku, o menedžeris buvo labai griežtas, piktokas ir visi jo labai bijodavo. Drebančia širdimi žengiau į jo kabinetą ir jo pirmas klausimas buvo, kokiu „bizniu” aš užsiimąs. Atsakiau, kad jokiu. „Tad, kokius raštus, „timbuktu” kalba parašytus, mano sekretorė tau spausdina”, jau šaukė jis rankoje laikydamas vieną iš tų aplinkraščių. Atgavęs pusiausvyrą pradėjau jam aiškinti, kad esu lietuvis, pabėgęs nuo okupantų komunistų rusų, kad esu antikomunistas, tarnavęs marinuose ir mano veikla yra prieš komunistus, kurie taip pat yra ir Amerikos, ir viso laisvojo pasaulio didžiausi priešai. Porinau jam kiek galėdamas, kokie tie raštai, ir mačiau, kad tai jį paveikė. Išsišaukė jis raštinės vadovą ir paliepė jam parduoti man tą didžiulę, sunkią kopijavimo mašiną, su visu turimu rašalu, matricomis ir popieriumi už simbolinį dolerį, nes jie jau įsigiję modernišką ,,Xerox” kopijavimo aparatą. O mane įspėjo netrukdyti jo sekretorės ir nedaryti asmeninių kopijų nauju aparatu.
Po kiek laiko buvau paaukštintas į laboratorijos vadovus, taip pat buvau išrinktas LB Baltimore apylinkės pirmininku, bet po metų, bendrovei nupirkus likerių gamybos įmonę Philadelphia mieste, buvau perkeltas ten perimti ne tik laboratorijos, bet ir gamybos vadovo posto. Kildamas darbovietėje, kilau ir LB veikloje. O tas „kilimas” reiškėsi tuo, kad ir savaitgaliai, ir apskritai laisvalaikis buvo skirti bendruomeniniam darbui. V. Volertui perėmus visos JAV LB vadovybės vairą, patekau ten ir aš. Paaukštinimai darbovietėje sudarė geresnes sąlygas ir lietuviškam darbui, dabar jau ir kopijavimo aparatūra buvo mano žinioje, o jos dar labiau reikėjo.
Amerikiečiai bendradarbiai ir kaimynai visada stebėjosi mano veikla, daugiau nusimanantieji pasaulio politikoje, abejodavo jos vertingumu ir atvirai sakydavo, kad Sovietų Sąjunga yra pasaulinė galybė ir visos tautos ten ištirps, taip kaip įvairių tautų emigrantai ištirpo Amerikoje. Prisipažinsiu, kad ir mane tokios mintys dažnai kankindavo. Juk su vaikais kalbėjome lietuviškai, į vaikų darželį išleisdavome juos nemokančius angliškai, vežiojome į šeštadienines mokyklas, į savo įsteigtas vasaros stovyklas, įrašydavome juos į skautus, ateitininkus, ruošdavome ideologinius kursus, Jaunimo kongresus, Tautinių šokių, Dainų šventes, o jie vis dažniau ir dažniau kalbėdavo angliškai. Amerikos senatorius, Atstovų rūmų narius apipildavome laiškais, lankydavome juos, o jie atsilygindavo rezoliucijomis Lietuvos reikalu, bet Valstybės departamentas mažai dėmesio kreipdavo į tas rezoliucijas. Didžioji žiniasklaida šykšti buvo Lietuvos ir kitų sovietų pavergtų kraštų reikalams, bet joje netrūko žinių apie Holokaustą, žydų kančias, nacių žiaurumus, nors Izraelis buvo tapęs pasauline karine galybe, žydams Vokietija stengėsi atlyginti šimtais milijonų, o naciai jau seniai niekam negrasino. Minint Vasario 16ąją LB veikėjai būdavome kviečiami kalbėtojais į apylinkėse rengiamus minėjimus ir labai sunkus apimdavo jausmas, kad nieko džiuginančio negalima buvo pasakyti, o juk buvo laikas, kai VLIKO veikėjai pranašaudavo, kad „grįšime ant tankų”.
* * *
Mano žmonai ir dukrai apsilankymas okupuotoje Lietuvoje buvo tarsi Lietuvos atradimas. Joms, gimusioms Amerikoje, Lietuva iki tol buvo kaip pasakų šalis, apie kurią žmona girdėjo tik iš savo, prieškarinių emigrantų tėvų, ir iš seselių kazimieriečių Baltimore parapijinėje mokykloje, dukrai – ką ji girdėjo iš manęs ir mano tėvų. Nežinau, kokią Lietuvą jos įsivaizdavo prieš tai, bet nuvykę ten išvydo tikrą šalį su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Giminių ir pažįstamų vaišingumas, nuoširdumas tiesiog užbūrė jas. Slapti mūsų vežiojimai iš Vilniaus, slapti susitikimai, visur kabantys raudoni skudurai su šūkiais, daug kur girdima rusų kalba ir gatvėse matomi rusų kareiviai akivaizdžiai rodė, kad kraštas po okupanto letena.
Man apsilankymas okupuotoje Lietuvoje aštuoniasdešimtų metų pradžioje leido šiek tiek pažinti lietuvį, gyvenantį okupacijoje. Iš poros trumpų, dešimties dienų vizitų susidariau įspūdį, kad dar užtruks daug daug metų, kol Lietuva nulietuvės. Ypač džiugino mano tėvo ir mano žmonos giminių jaunimas. Nemėgo jis rusų, nemėgo tuometinės santvarkos, net per daug žavėjosi Vakarais. Apskritai, man atrodė, kad jie visi per daug žavėjosi užsieniu ir jų supratimas apie mūsų gyvenimą Amerikoje buvo labai toli nuo tikrovės ir realybės. Jie neįsivaizdavo mūsų sunkiai dirbančių, vertinančių turimus darbus, bijančių jų netekti, gaunančių trumpas atostogas ir taip besistengiančių nenutautėti. Kadangi nemažai jų keliaudavo po Sovietų Sąjungą ir atostogoms, ir darbo reikalais, tai jie įsivaizdavo ir mus, keliaujančius po visą pasaulį su savaisiais doleriais. Iš tikro, tai aš tuo laiku šiek tiek ir keliaudavau. ,,Seagram” bendrovė buvo perkėlusi mane iš Philadelphia atgal į Baltimore, bet metus padirbėjęs ten, perėjau dirbti į didelę britų bendrovę ir tekdavo vykti į Angliją pas savo viršininkus. Dėl įtempto darbo iš LB veiklos buvau pasitraukęs, bet kai vykdavau į Angliją, tuometinio PLB pirmininko Broniaus Nainio buvau įprašytas patyrinėti nesantaikos priežastis tarp Anglijos LB ir Didžiosios Britanijos sąjungos ir gal net sutaikyti. Deja, ne man buvo juos sutaikyti...
„Blogio imperijos” byrėjimas, kaip ir kitus, taip ir mane, užklupo gana staigiai. Aš buvau susitaikęs su mintimi, kad palengva vyks režimo silpnėjimas ir imperija, kaip ir visos kitos istorijoje, kada nors, bet ne mano amžiuje, baigs savo dienas. Tiesiog netikėjau savo akimis per Amerikos televiziją išvydęs vaizdus iš Vilniaus. Apie tai rašiau: „..Ir pagaliau atėjo diena, kai Lietuvos vardas atsidūrė pirmuose pasaulio laikraščių puslapiuose. Lietuvos – besiveržiančios iš blogio imperijos, Lietuvos – išdrįsusios pasakyti, kad ji nori būti laisva ir nepriklausoma. Verkėme džiaugsmo ašaromis, matydami televizijoje tūkstančius žmonių su plazdančiomis trispalvėmis, verkėme skausmo suspausti, matydami prie televizijos bokšto tankų sutraiškytus, sušaudytus. Džiaugėmės matydami savo tautiečius, senus ir jaunus, rankomis susikibusius Baltijos kely. Didžiavomės lietuvių vienybe, susiklausymu, ko neretai trūko mums išeivijoje...”.
Niekad taip nesididžiavau esąs lietuvis, kaip tomis dienomis. Ir kaip Laurynas Misevičiaus tikėjau, kad „tikra laimė gimti lietuviu”.
(Bus daugiau)