Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Svajonių Lietuva (3)

Kai iš okupuotos Lietuvos pasprukdavo lietuvis, mes išeivijoje tiesiog nepasidalindavome juo. Aišku, tai būdavo proga sudominti Amerikos žiniasklaidą ir šį tą prakišti apie Lietuvą. Žymiausias iš pabėgėlių buvo jūreivis Simas Kudirka, kuris nušokęs nuo sovietinio laivo buvo, amerikiečiams leidus ir stebint, sovietinio laivo įgulos sumuštas, grąžintas į jų laivą, Sovietijoje nuteistas, įkalintas, bet mūsų pastangų dėka išleistas su motina ir savo šeima į Ameriką. Nepasidalinome juo ne tik mes, bet ir Amerikos senatoriai ir Atstovų rūmų nariai. Juk ir jiems reikėjo pasirodyti prieš rinkėjus, kad jie – kovotojai už pavergtas tautas prieš žmogaus teisių pažeidimus. Vežiojome Simą Kudirką po visas Amerikos lietuvių kolonijas ir jo šuolis labiau išgarsino Lietuvą Amerikoje, nei visa mūsų veikla ir pastangos per keliasdešimtį metų. Ypač prisimintinas jo susitikimas su rusų rašytoju Aleksandr Solženicyn, pailiustruojantis, kaip sunku mums buvo paveikti Amerikos prezidentą, kai net jo kabinetas buvo susiskaldęs Pavergtųjų tautų atžvilgiu. Rašytojo pagerbimą suruošė Amerikos didžiausios profesinės sąjungos (unijos) AFLCIO vadovybė, vadovaujama antikomunisto George Meany. Ne kartą jo vadovaujamos Sąjungos darbininkai atsisakydavo krauti į laivus grūdus, skirtus Sovietų Sąjungai. Į pagerbimą 1975 m. Washington buvo pakviestas prez. Gerald Ford ir mūsiškis Simas Kudirka. Prezidentas, paveiktas tuometinio valstybės sekretoriaus dr. Henry Kissinger, ne tik neatvyko pats, bet net uždraudė savo kabineto nariams dalyvauti pagerbime, kad neužrūstintų Kremliaus. Nepaisant to, trys kabineto nariai vis tiek dalyvavo. Bet vėliau, spaudžiamas George Meany, dabartinio viceprezidento Richard Cheney ir buvusio krašto apsaugos sekretoriaus Donald Rumsfeld, pakvietė jį į Baltuosius rūmus. Ambicingas rusas rašytojas kvietimo nepriėmė.

* * *

„Blogio imperijai” braškant ir Lietuvai skiriantis nuo jos, kvietėmės gimines iš Lietuvos ir išleisdavome juos su pilnais lagaminais. Iš laisvėjančios Lietuvos pradėjo atvažinėti ir dainininkai, ir šokėjai, ir menininkai ir pasiskelbę aiškiaregiai, o burlaiviais atplaukė ir buriuotojai. Visi buvo priimami, vaišinami, vežiojami, apdovanojami. Vieno uostamiesčio lietuviai susigalvojo iškilmingai sutikti buriuotojus iš Lietuvos. Garsinosi amerikiečių spaudoje, televizijoje, susikvietė miesto pareigūnus į sutikimą uoste, kur laukė minia lietuvių, amerikiečių jachtklubo jachtos išsirikiavę uoste, stalai Lietuvių namuose paruošti sutikimo vaišėms, bet mūsų buriuotojų nė kvapo. Atsirado už dienos, pasirodo užsibaliavojo. Negana to, ištroškę „meilės” buriuotojai pradėjo siūlyti vietinėms lietuvaitėms po šimtinę, atrodo, neskirdami lietuviško vaišingumo nuo palaidumo. Besisvečiuojantis iš Lietuvos skulptorius, per kelias dienas ištuštinęs jį priėmusios šeimos (šiai esant darbe) tauriųjų gėrimų atsargas, pradėjo lankyti amerikiečius kaimynus, tiesiog maldaudamas degtinės arba dolerių jai. Koncertuoti atvykusio lietuvių studentų etnografinio ansamblio nariai buvo išskirstyti nakvynėms privačiose šeimose. Viena šeima, priėmusi nakvynei nevedusius vaikiną ir merginą ir paruošusi po miegamą kambarį kiekvienam, turėjo įtikinėti nepatenkintus svečius, kad jų namuose nesusituokę į vieną lovą neguldomi. Mano bičiulis, turintis erdvią jachtą, apnakvydino joje iš Lietuvos atvykusius jaunus aktorius: tris vaikinus ir vieną merginą. Ryte atvykęs juos paimti, rado susimušusius. Pasirodo, vienas norėjęs sugulti su mergina „be eilės”.

Nepaisant šių ir panašių išdaigų, kiekvienas iš Lietuvos atvykęs atrodė mums brangus. Vieno burlaivio varikliui subyrėjus, mūsiškiai net į kitą valstiją skubiai važiavo pirkti brangių dalių. Tūlam dainininkui panorus su dainuojančia žmona ir sūnumi pagastroliuoti po Amerikos lietuvių kolonijas, buvo nupirktas naudotas autobusiukas, kad kol bus Amerikoje galėtų juo naudotis. Atvyko iš Lietuvos ir „aiškiaregis, bioenergetikas, hileris”, taip jis save titulavo.

Ir ką gi, atsirado Amerikos lietuvių moterų, kurios užsigeidė būti jo gydomos. O „gydė” jis nuo visko: ir nuo galvos skausmų, ir nuo regėjimo sutrikimų, ir nuo blogų įpročių, ir net išpranašaudavo ateitį. Gydomos moterys sakėsi jaučią nuo jo karštį skleidžiančią gydomąją energiją ir nepagailėdavo dvidešimtinių. Per ilgesnius gydymus jo energija, anot jo, išsikraudavo ir ne visus negaluojančius jis galėjo ja apdovanoti, tad išsikvietė iš Lietuvos ir savo žmoną, taip pat „aiškiaregę bionergetike”. (Apie jo stebuklingus išgydymus Amerikoje, kaip tikrus, plačiai aprašė „Lietuvos rytas” ir „Kauno diena”, aišku, neparašė, kad regėjimą „atgavusi” senutė tuoj numirė, o nuo rūkymo įpročio „išgydyta” moteris ir toliau rūkė, kol nuo plaučių vėžio pasimirė). Charakteringa yra tai, kad „gydymu energija” įtikėjusios lietuvės niekada nebūtų ėjusios pas amerikietį, nors tokių šarlatanų netrūksta ir Amerikoje, bet jos ėjo pas lietuvį, nes juk lietuvis atvykęs iš Lietuvos... neapgaudinės. Vis dėlto, atvykstančiųjų iš Lietuvos išdaigos savo darė. Pradėta jais ir nepasitikėti, merginoms, ieškančioms vyrų, prikabintos „barakudų” etiketės, o skustagalvių net vengta, bijota. Kartą bekalbant su pažįstamais prasitariau, kad laukiame svečių iš Lietuvos. Jų atsakymas: „Užuojauta. Mes tik ką savų atsikratėme”.

* * *

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug mano pažįstamų pradėjo lankytis Lietuvoje, bet mano darbas, vadovaujant įmonės gamybai ir laboratorijai, buvo toks įtemptas ir varginantis, kad aš net atostogų negalėdavau imti, o apie važiavimą ir pabuvimą Lietuvoje ilgesnį laiką net galvoti negalėjau. Tad, dar nebūdamas 62 metų, 1992 metais išėjau į ankstyvą pensiją, bendrovei prašant, kad likčiau bent konsultantu. Kitais metais, PLB pirmininkui Broniui Nainiui raginant, sutikau vykti į Lietuvą atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, aišku, be atlyginimo. Deja, prieš išvykstant, per metinį sveikatos patikrinimą buvo surastas vėžys ir teko operuotis. Tyrimai nustatė labai agresyvią vėžio formą, o gydytojai, „nevyniodami žodžių į vatą”, užtikrino galimybę išgyventi dešimtį metų. Išgirdus tai, mane apėmė toks nenumaldomas noras vykti į Lietuvą, kad dar net galutinai nepasveikęs išdūmiau į ją. Atsidūriau ten 1993 metų vasarą ir tuoj patekau į ligoninę kitai operacijai. Išgulėjęs joje pusantro mėnesio pasveikau ir pradėjau darbuotis. Dabar jau laisvai važinėjau po visą Lietuvą. Ne tik po Lietuvą, bet lankiau lietuvius, gyvenančius Karaliaučiaus srity, Latvijoje, Baltarusijoje, net Sibire.

Gyvendamas Vakaruose žinojau, kaip Sovietų Sąjunga atsilikusi, bet neįsivaizdavau, kad tiek daug. Parduotuvėse vietoje kasų – skaitliukai, tolimų atstumų telefoniniai pokalbiai reikalauja specialaus užsakymo, pasibaisėtini dvokiantys viešieji tualetai, kur kartais per srutas reikėjo bristi prie cemente esančių skylių. Daugiabučiuose, nuo maudynių atskirtuose tualetuose, nesant kriauklių rankoms nusiplauti, tiesiog buvo sukurtos sąlygos apkrečiamomis ligomis, tokiomis kaip geltlige, apsikrėsti visos šeimos nariams. Iš jaunų berželių sukalti statybų pastovai, ant kurių amerikietis statybininkas nedrįstų lipti, senos moterys berželių šakų šluotomis bešluojančios gatves, primityvūs statybininkų įrankiai, labiau tinkantys senienų muziejams. Muziejams tiko ir medicininė įranga ligoninėse, ir dantistų grąžtai, ir kolchozuose naudojami žemės ūkio padargai, nors ir technika vadinami, todėl ir tokiam dideliam skaičiui žmonių dirbant žemės ūkyje, nesugebėta net grūdų pakankamai užsiauginti ir reikėjo juos iš Amerikos pirkti. Išklerę seni autobusai gatvėse ir keliuose, vadinamos prestižinės „Volgos” mažai pasikeitusios nuo 1950 metais pradėtų gaminti, kopijuojant 1948 metų amerikietiškų mašinų modelius. Net ir „Žiguliai”, gaminti nuo 1960 m. pagal italų „Fiat 124” modelį ir skirti eiliniam Sovietijos žmogui tik pagal eilę, buvo menkai tobulinami, o žymiai pagerinti modeliai – tiesiog už juokingai žemą kainą – buvo skirti eksportui į kapitalistines šalis.

Tad tokią, iš „vyresniojo brolio” sukurto „darbininkų rojaus” ištrūkusią Lietuvą radau 1993 metais atvykęs praleisti joje bent penketą metų.

Bus daugiau.