Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Juozas Gaila

Žvelgiu į kelis egzempliorius iš Čikagos gautų ten leidžiamų dviejų savaitraščių. Jie nemokami, veltui dalinami. Savo išdėstymu ir rašiniais panašūs į mano prenumeruojamą savaitraštį, tik aišku, daug daugiau reklamų. Galima tik pasidžiaugti, kad jų leidėjai sugeba tiek reklamų surinkti, jog gali net veltui savaitraščius leisti. Juk to nesugebėjo nei senoji, nei pokarinė emigracija. Reklama tampa ne tik mūsų spaudos rėmėja, bet ir padeda skaitytojui susirasti norimą prekę ar patarnavimą, bet... Tad kodėl „bet”? Štai pusės puslapio skelbimas — „Andžela nusako likimą”. Skaitau: „Ji turi galią, susijusią su Dievu... Jos Dieviška galia jai padeda padėti tūkstančiams žmonių... Ji gali nuimti ‚blogą akį’ ir apsaugoti jūsų aurą...”. Tačiau, jei kam Andželos vardas nepatrauklus ir jei kas abejotų jos galiomis, tai iš kito pilno puslapio į skaitytoją žvelgia „Aiškiaregė Marija”. Net iš dviejų nuotraukų. Su tokia malonia, net kuklia šypsena, neveltui skelbime rašoma, kad ji „Padedanti žmonėms jau 25 metus”. Anot reklamos, Dievas apdovanojo ją stebuklinga galia gydyti kūnus ir sielas, ji matanti tiesą, ji suves išsiskyrusius, panaikins nužiūrėjimą ar prakeikimą. Žvelgiu į kitus skelbimus. Mano prenumeruojamo savaitraščio redakcija, turbūt norėdama patenkinti tuos, kurie netiki Dievą ar jo suteiktomis galiomis Andželai ir aiškiaregei Marijai, visą puslapį skiria „Neprilygstamajai poniai Nainai”, kuri viską atlieka „Magiš  kų ritualų pagalba”. Rašoma, kad ponia „Naina panaikina giminės ir paveldėtą prakeikimą, nužiūrėjimą, užkeikimą, užkalba kiaušinio išridenimu, išliedama vašką, degindama žvakę, numesdama ant druskos”.

Keista visą tai skaityti lietuviškuose laikraščiuose. Juk dabar 2007 metai! Deja, neužtenka tų trijų. Kitas skelbimas pavadintas: „Pasaulio sensacija, daugelio prašymu vėl JAV kontaktuotojas su kosmosu Anatolijus”. Visi trys naujųjų ateivių savaitraščiai net du puslapius skiria jo reklamai. Rašoma, kad „Anatolijus – vienas iš 17 šiandieną gyvenančių Žemėje žmonių, tiesiogiai kontaktuojančių su kitų planetų civilizacijomis”. O pats Anatolijus štai ką teigia: „Visi priprato, kad gydo gydytojai, vaistai, sanatorijos, procedūros, dietos, bobutės, žiniuoniai, ekstrasensai, bet mažai kas žino, kad geriausiai gydo kosmosas. Mano kosmoso mokytojai nuolat tvirtina man: ‚Tu vedlys, tu Žemėje atlieki svarbiausią misiją’ (...) net neprisilietęs prie žmogaus, o tik pasižiūrėjęs į jį arba apie jį pagalvojęs, išgelbsčiu nuo priešlaikinės mirties...”

Kažkaip esu įsikalęs į galvą, kad lietuvis turi būti protingesnis. Nežinau, ar tai likę iš DP stovyklinių laikų Vokietijoje jaunystėje, kai mums vis kalė, kad kibtume į mokslus, kad būtumėm ir protingesni, ir sąžiningesni, ir darbštesni, nes esame pavergto krašto ambasadoriai laisvajame pasaulyje... Tai va, net senatvės sulaukęs ir visko matęs, vis dar negaliu likti abejingu lietuvio kvailumui. Juk Andželos, „aiškiaregės” Marijos, ponios Nainos ir „su kosmosu kontaktuojantys” Anatolijai (greičiausiai rusai), tikrai neužpirktų tų sieksninių reklamų, jei lietuviai pas juos nesilankytų. Argi jie nesijuokia uždarbiaujantys iš kvailų lietuvių. Jie puikiai žino, kad svetur, gal ir nelegaliai gyvenantį lietuvį, sunkiai už menką atlyginimą dirbantį ir apie šviesesnę ateitį svajojantį, galima suvilioti tokiomis nesąmonėmis ir ištraukti iš jo prakaitu uždirbtus dolerius. Bet kaip su tų lietuviškų savaitraščių, daugiausiai taikomų naujai atvykusiems, leidėjais? Ar jie neprisideda prie bendro likimo savo tautiečių, bet naivių, gal ir neviltin kritusių, apgaudinėjimo?

* * *

Besišnekučiuojant telefonu su bičiuliu, kalba pasisuko apie Amerikos paštą ir vėluojantį mūsų spaudos pristatymą. Abu dejavome, kad jau savaitė, kai negauname „Draugo” dienraščio. Laiškanešiai jį užtikrinę, kad pristato tai, ką gauna. Kreipėsi jis į savo vietovės paštą ir gavęs tą patį atsakymą. Jis prasitarė, kad ateinantį mėnesį baigiasi jo „Draugo” prenumerata ir jis jos nepratęsiąs. Kodėl? Ar dėl redakcijos pasikeitimo? Ne. Neatrodė, kad jis apie tuos pasikeitimus žino, prenumeratos nepratęs, nes kai gauna dienraštį, žinios jau pasenę ir jame nieko įdomaus nerandąs. Keistoka, nes tiek metų prenumeravus, tai tik žinios turėję tenkinti, o vėlavimasis ne laikraščio kaltė.

Padėjus telefono ragelį mane apima nemalonus jausmas. Koks aš skystas, juk mane savotiškai paveikia, net kai pamatau užsidarančią parduotuvę, nors jei ten niekada ir nesu buvęs. Tuoj galvoju, kaip ją kažkas stengėsi įkurti, svajojo, kad verslas klestės, plėsis, bet viskas subliuško. Įsivaizduoju, kaip jaučiasi laikraščio redaktoriai, patyrę, kad po tiek metų skaitytojas atsisako prenumeratos. Juk kasdieną kūrė laikraštį. Rinko straipsnius, taisė bendradarbių kalbą, rašė vedamuosius ir štai jų kūrinys atmetamas...

* * *

Gražią sekmadienio popietę važiuoju aplankyti savo giminės, atsidūrusios tolokai nuo Baltimorės senų, ligos pakirstų žmonių slaugos namuose. Pravėręs duris ir įžengęs į koridorių išgirstu muziką „Lietuva brangi”. Neįtikėtina. Šie slaugos namai, kiek girdėjau, įsteigti amerikiečio dantisto žmonos. Juose tik devynios senutės atskiruose kambariuose, įskaitant ir mano giminę, ir vienas vyras, iš kurio kambario ir sklinda ta muzika. Tai Vytautas Vaškys. Randu jį skaitantį „Draugą” ir beklausantį muzikos iš kompaktinės plokštelės. Ta muzika patinkanti amerikietėms senutėms, net ir personalui, taigi jis garsiai ją paleidęs. Kambarys, kaip ir visi kiti, nedidelis, bet švarus, tvarkingas. Rodo jis man lietuviškos ir klasikinės muzikos plokštelių kolekciją, giria mano apmąstymus „Drauge”, ragindamas dažniau rašyti. Persikeldamas iš savo namų čia, paprašė, kad „Draugas” būtų siunčiamas šiuo adresu. Savo namus paliko, bet „Draugo” nepaliks. Jo kambariuko sienas puošia meno drožiniai — jo paties išdrožti. Vytautas Vaškys ir jo a.a. žmona Albina — abu talentingi, galima sakyti, liaudies menininkai. Jos megzti, lietuviškais raštais išmarginti rūbai, ne vieną žavėjo savo originalumu, taip kaip ir jo medžio drožiniai, puošiantys Baltimorės Lietuvių Namus ir ten esantį muziejų. Puikios buvo ir jo daromos kanklės.

 * * *

Internete nueinu į Lietuvos Bernardinų internetinį laikraštį, skaitau keletą rašinių, liečiančių pasikeitimus „Draugo” redakcijoje, ir skaitytojų komentarus. Daugiau nei šimto komentarų susilaukia iš „Draugo” (balandžio 5 d.) perspausdintas Donato Janutos straipsnis „‚Draugo’ persitvarkymas laukiamas ir remtinas”. Nuomonės įvairiausios. Vieni sveikina pasikeitimus, giria straipsnio autorių, kiti piktinasi, o dar kiti, pasinaudoję slapyvardžiais, pereina į asmeniškumus. Taip jau įprasta internetiniuose komentaruose, nes retas ten pasirašo savo pavarde. Neiškenčiu neatsiliepęs į vieną komentarą. Savo pavardės nepasirašęs, skelbiasi, kad pasipiktinęs pasikeitimais redakcijoje, atsisakysiąs prenumeratos. Parašau, kad aš, kažkada pyktelėjęs ant redaktorės, nustojau rašinėti, bet niekad negalvojau atsisakyti prenumeratos. Žinojau, kad be mano vieno kito rašinio dienraštis nenukentės, bet prenumeratoriaus netekimas leidėjams — piniginis nuostolis. Iš tikro, tai „Draugo” niekad neatsisakyčiau. Susipažinau su juo dar Diephozo DP stovykloje, Vokietijoje, kai jį man atsiųsdavo a.a. dr. Vytautas Vygantas. Tarnaudamas kariuomenėje (1951-1953 m.) nesiskyriau su juo. Surasdavo jis mane, kai mūsų desantinis laivas sustodavo kokiame Viduržemio jūros uoste ar Centrinės Amerikos salų uostuose.

Taip man mąstant, kompiuterio ekrane iššoko Arvydo Barzduko komentaras: ,,Draugą” prenumeravau, ne tik karves melždamas, bet ir tarnaudamas Amerikos kariuomenėj. Mano draugai kareiviai negalėjo atsistebėti, kad man, kažkur Kentucky, įdomu, kas darosi kokioj ten Chicagoj, bet aš jiems sakydavau, jog ten pažįstu daug gražių merginų ir noriu žinoti, ką jos be manęs veikia.... Nors ūky dirbau tik 1949 m., vos atvykęs į Ameriką (melžiau karves)... Jei galiu dar kartą pacituoti savo labai gudrų ir gerą sūnų, neatsisakykime ‘Draugo’, net jei jame kas nors nepatiks ar bus nepriimtina, nes vienas dalykas, kurio net Dievas negali, tai visiems įtikti...”. Mano nuotaiką dar labiau praskaidrina vienas komentaras, skirtas straipsnio autoriui Donatui Janutai: „O Jūs šaunuolis. Mačiau, kad ‚Draugui‘ paaukojote tūkstantį dolerių. Supratau, kad jūs norite ne vien žodžiais, bet ir veiksmais, kad ‚Draugui’ pasisektų”.

Tikrai norime, kad „Draugui” pasisektų ir jis išliktų. Reikalingas jis mums taip, kaip reikalingas jau okupacijos metais gimusiam ir laisvos prieškarinės Lietuvos nemačiusiam, rašytojos a.a. Peronėlės JanutienėsOrintaitaitės sūnui dr. Donatui Janutai, trumpai Amerikoje karves melžusiam lituanisto a.a. Stasio Barzduko sūnui architektui Arvydui Barzdukui ir senelių slaugos namuose, Parkinsono ligos paliestam, virpančiais pirštais „Draugo” puslapius besklaidančiam, buvusiam Lietuvos mokytojui ir liaudies meistrui Vytautui Vaškiui.