Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Juozas Gaila

gaila1@verizon.net


Iš kairės: V. Putin, A. Merkel ir G. W. Bush. REGIERUNGOnline nuotr.

Nežinau, ar jei gyvas dabar būtų buvęs JAV prezidentas Lyndon Johnson, ar jis būtų patenkintas savo „Didingos visuomenės” kūrimu Amerikoje. Kaip jau minėjau pirmajame rašiny, ši programa gerokai pakeitė Ameriką. Iš tiesų, tai po to sekusių respublikonų prezidentų: Nixon, Ford, Reagan, ji buvo gerokai apkarpyta. Net demokratas prezidentas Bill Clinton respublikonų daugumos valdomo Senato ir Kongreso buvo priverstas subalansuoti biudžetą, mažino tų programų lėšas, ypač skirtas vadinamo skurdo mažinimui.

Dabartinis prezidentas sunkiai laimėjo pirmosios kadencijos rinkimus skelbdamasis esąs „užjaučiantis” arba „gailiaširdis”  konservatorius (compassionate conservative). Jei praeityje kandidatuojantys į prezidentus dažnai mėgdavo pasisakyti, kad jie mažins valdžios aparatą (big government) ir kad jie yra prieš per didelį valdžios kišimąsį į žmonių gyvenimą, tai George W. Bush sakė, jog jis prieš abejingą valdžią. Abejingą skurstantiems, vargstantiems. Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Į savo kabinetą ir kitas įtakingas pozicijas jis įtraukė daugiau mažumų (juodųjų, ispanų ir žydų kilmės) atstovų nei kiti buvę respublikonai prezidentai. Kai kurias socialines programas apkarpė, tačiau įsteigė naujų, ypač nukreipdamas dėmesį ir lėšas į privačias, religines institucijas.

Jau Bill Clinton prezidentavimo pabaigoje buvo prasidėjęs ekonominis atoslūgis, kurį G. W. Bush paveldėjo. Sekdamas buvusiu prez. Ronald Reagan, jis smarkiai sumažino mokesčius, nors tas sumažinimas lyg ir nepalietė menkai uždirbančiųjų, šiek tiek padidino viduriniosios klasės pajamas ir žymiai papildė turtingųjų kišenes. Vis dėlto faktas yra tas, kad po mokesčių mažinimo laipsniškai didėjo darbo vietų skaičius, atsigavo akcijų birža ir apskritai visa krašto ekonomika.

Užsienio politikoje G. W. Bush iš pat pradžių nustebino pasaulį. Taip kaip buvęs prez. Ronald Reagan tuometinę Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija”, taip George Bush, be jokių diplomatinių plonybių, išvadino keletą kraštų „nenaudėlių” (rogue) valstybėmis, o lankydamasis Lietuvoje pareiškė, kad Lietuvos priešai bus ir Amerikos priešai. Po dangoraižių išsprogdinimo Amerika tiesiog žaibiškai sutvarkė Talibano režimą Afganistane. Tą atliko iki tol bejėgė ir beveik nugalėta pačių afganistaniečių Talibano opozicijos kariuomenė, padedama amerikiečių patarėjų ir galingų Amerikos oro pajėgų. Kažkaip Amerikos grėsme netikėjo Irako diktatorius, toliau vesdamas žaidimą su Jungtinių Tautų stebėtojais, tai įsileisdamas, tai išmesdamas juos iš šalies. Netikėjo, nes senasis prez. G. Bush, turėdamas atvirus vartus į Bagdadą, nežygiavo į jį ir net paliko sukilusius kurdus ir shiitus kerštui ir išžudymui.

Kas vertė Ameriką veržtis į Iraką? Ypač kai šio prezidento tėvas buvo toks atsargus. Juk byrant Sovietinei imperijai senasis Bush labiausiai bijojo, kad ten įvyks chaosas, atskiros respublikos pradės tarpusavyje kovoti dėl sienų, suvedinėti senas sąskaitas, prasidės kraujo praliejimas. Jį baugino V. Landsbergio užsispyrimas, ji baugino, kad į Lietuvą, kaip savo laiku į Vengriją ir Čekoslovakiją, bus pasiųsta sovietinė kariuomenė užgniaužti laisvėjimo pradžios. Jis, kaip ir jo pirmtakai, nedrįs velti Amerikos į ginkluotą konfliktą ir atsinaujins šaltasis karas.

Užtai ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Amerika delsė pripažinti, nors tuo atžvilgiu prez. G. Bush patarėjai ir kabinetas nebuvo vieningos nuomonės. Juk dėl Lietuvos jo kabinete vos neįvyko muštynės. Didžiausias Lietuvos rėmėjas prezidento kabinete buvo Jack Kemp, Namų statybos ir urbanistikos departamento ministras (viceministrė buvo Skirma Kondratienė, vėliau dirbusi prez. V. Adamkaus patarėja), tačiau nulemdavo prez. G. Bush atsargumas.

Ar tik jo tėvo neryžtingumas, atsargumas vengiant žygio į Bagdadą, delsimas su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu ir apskritai tupinėjimas užsienio politikoje, buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių G.W. Bush norą likti istorijoje ryžtingesniu nei tėvas ir panašesniu į prez. Reagan, paklupdžiusiu blogio imperiją.

Iš tikro, padėtis Artimuosiuose rytuose nebuvo pavydėtina. Saudo Arabijoje, kur didžiausi naftos šaltiniai, ją valdantys princai visada vedė dvigubą žaidimą. Rodė draugiškumą Amerikai, prašomi didindavo naftos tiekimą, pasisakydavo prieš kainų kilimą, bet slapta finansiškai rėmė arabų fanatikus, ir ne iš meilės jiems, bet bijodami terorizmo veiksmų karalijoje ir net perversmo. Egipte, nors prez. J. Carter sutaikyto su Izraeliu ir kasmet keliais milijardais Amerikos šelpiamo, bet kada gali įvykti perversmas ir valdžią, kaip Irane, perimti mulos. Pakistane, kaip ir Egipte, pusiau diktatorius pusiau prezidentas sėdi kaip ant parako statinės. Sirija šeimininkauja Libane, Iranas grasina pasigaminsiantis atominę bombą. Ar įvykus perversmui Pakistane ir valdžią perėmus fanatikams musulmonams, jie neapdalins turimais branduoliniais ginklais Sirijos, Irako? Taigi, su tokia padėtimi susidūrė prez. G. W. Bush.

Jo tėvo patarėjai buvo kur kas atsargesni, mažiau karingi, jis, apsuptas vadinamų vanagų ir Izraelį besąlygiškai remiančių patarėjų, buvo įtikintas, kad Amerikos įžengimas į tą regioną yra būtinas, o taikinys yra Irakas, nebojantis Jungtinių Tautų sankcijų, net prieš savo piliečius naudojęs nuodingas dujas. Jei arabų kraštai įsigytų branduolinius ginklus, tai Irakas būtų pirmasis, kuris panaudotų juos prieš Izraelį, taip kaip jis apšaudė raketomis Izraelį, amerikiečių vejamas iš Kuveito.

Nuvertus Saddam Hussein režimą ir įvedus demokratiją Irake, teroristus remiantys ir Izraeliui grasinantys kraštai bus jei ne įbauginti, tai įspėti, tuo pačiu ir besiplečiantis terorizmas mažės. G. W. Bush patarėjų ir ginkluotų pajėgų vadų buvo užtikrintas, kad karas su Iraku bus trumpas, be masinio Amerikos karinių pajėgų sutelkimo, net jei Turkija nepraleistų šarvuočių divizijos per savo teritoriją. Amerikiečiai bus shiitų sutikti kaip išvaduotojai. O dėl Irako ateities vienas iš pagrindinių to karo planuotojų — krašto apsaugos viceministras Paul Wolfowitz — tvirtino, kad jei tokie kraštai kaip Vokietija, Japonija, į kuriuos amerikiečiai įžengė kaip okupantai, be didelių pastangų sudemokratėjo, tai kodėl to nebus Irake, kuriame amerikiečiai yra išvaduotojai.  Pavyzdžiu jis nurodė Irako kurdus, kurie saugomi Amerikos aviacijos, sukūrė savarankišką, demokratiniais pagrindais valdomą savo teritoriją Irake.

Ir tikrai, karas su Iraku buvo trumpas, su neįtikėtinai mažomis amerikiečių aukomis. Jų tankai pilnu greičiu įriedėjo į Bagdadą, išgarsintiems Irako Respublikos divizijų šauliams be šūvio metant uniformas ir dingstant tarp civilių. Skubėdami pirmyn, amerikiečiai paliko nesunaikintus ir nesaugomus irakiečių amunicijos sandėlius, krūvas sprogmenų, nesirūpindami, kas juos išgrobstys. O irakiečiai grobstė. Grobstė ne tik sprogmenis, bet draskė, plėšė savo mokyklas, ligonines, muziejus, bibliotekas, net grobė vieni kitus reikalaudami išpirkos.

Irakas nebuvo Vokietija ar Japonija amerikiečiams juos okupavus. Tai nebuvo ir Lietuva, rusams ar vokiečiams ją okupuojant. Karo veiksmams Irake pasibaigus, prasidėjo amerikiečių karių užpuldinėjimai, kelių minavimas, net amerikiečių bazių minosvaidžiais apšaudymas. Iki šiol amerikiečių karių aukos maždaug prilygsta nužudymams Amerikos didmiesčiuose, mirusiems juodaodžių gaujų tarpusavio kovose, tačiau Irako civilių gyventojų aukų skaičius pasibaisėtinas. Savižudžiai sprogdintojai savo taikiniais pasirenka vietas, kur daugiausia yra žmonių, nežiūrėdami, ar tai būtų moterys ar vaikai. Joks Irako kampelis, išskyrus kurdais apgyvendintą teritoriją, nėra saugus nuo sprogdintojų. O juk viskas galėjo būti kitaip. Juk Irakui buvo duota galimybė atsistatyti ir kurti demokratišką valstybę. Sąlygos buvo kur kas lengvesnės nei pokarinei Vokietijai, Japonijai. Deja.

Jei ne įsivėlimas į nuostolingą Irako karą, dabartinis Amerikos prezidentas šiandien būtų kur kas geriau vertinamas. Respublikonų partija tikrai nebūtų praradusi daugumos Seime ir Kongrese, krašto įsiskolinimas būtų ne drastiškai padidėjęs, bet gerokai sumažėjęs, Amerikos prestižas pasaulyje nebūtų kritęs, Rusijos Putin nebūtų toks arogantiškas ir pačios Amerikos visuomenė nebūtų taip susiskaldžiusi.

(Bus daugiau)