Apmąstymai iš Ellicott miestelio
Ir žvaigždėtoji, ir trispalvė
Juozas Gaila
Iki
šiol neteko skaityti straipsnio, kuriame autorius bandytų
nurodyti kelią, kaip garsinti pasauliui savo kraštą, integruoti
savo valstybę į pasaulio ekonomiką, pažinti pasaulį ir jam
prisistatyti, o tas jo rodomas kelias būtų kelias į spartų nutautėjimą
gyvenant svetur. Bet va, toks straipsnis pavadintas „Turime dvi
galimybes: pažinti pasaulį arba slėptis po trispalvę” buvo
išspausdintas š. m. rugpjūčio 23 d. „Draugo”
nuomonių skyriuje. Pradėkime nuo jo teiginio: „Manau, būtų kur
kas geriau, jei kurį laiką pamirštume, kad esame lietuviai, ir
pabandytumėme kurį laiką pabūti pasaulio piliečiais. Įgyta patirtis
labai praverstų grįžus tėvynėn”.
Tad ir susimąstau. Straipsnio autorius taip ir nenurodo, koks yra tas pasaulio pilietis, bet pasako, ką lietuvis turi daryti, kad juo taptų. Anot jo, lietuvius vienija provincialumas, jie jaučiasi maži, nesaugūs, nepasitiki savimi, todėl jie ir buriasi, nes vienybėje stiprybė. Be to, lietuviai bijo būti atskirti nuo bendruomenės, nors vienas kitam padėti yra visiškai nelinkę, nes tai yra „tikras lietuvių tautos bruožas”. O bijo būti atskirti, nes bus apšaukti išdavikais, parsidavėliais, lengvo gyvenimo ieškotojais.
Štai kokie esame! Taigi, atsikratykime viso to, tada pabūsime pasaulio piliečiais ir ta patirtis pravers grįžus į Lietuvą. Prisipažinsiu, kad skaitydamas tai, negaliu pykti, per daug juokinga. Nieko sau „nesaugumo” ir „nepasitikėjimo savimi” jausmai, jei po karo svetur atsidūrusi lietuvių karta be cento kišenėje, be kalbos, be specialybės sugebėjo užauginti vaikus lietuviais, išleisti juos į mokslus, kad jie tapo inžinieriais, chemikais, profesoriais, mokytojais, įmonių vadovais. Mūsų sukurto lituanistinių mokyklų tinklo, programų, vadovėlių pavydėjo kitos etninės grupės. O kiek tie su „nesaugumo jausmu” yra išleidę knygų, net enciklopedijų lietuvių ir anglų kalbomis. Be to, jie savo kasdieniniame gyvenime ir pavijo, ir pralenkė vietinius amerikiečius, su kuriais pirmaisiais į Ameriką atvykimo metais kartu dirbo. Štai vienas mano bičiulis su tuo „nepasitikėjimo savimi jausmu”, dirbantis vienoje įmonėje vadeiva, vedžiojo po įmonę svečių grupę. Vienas iš svečių pastebėjo, kad šis kalbąs su stipriu akcentu. Mano bičiulis, rodydamas ranka į įmonės šlavėją paaiškino: „Matote tą žmogų šluojantį. Prieš keletą metų aš su juo šlaviau, jis mane net mokė, kaip šluoti. Kaip matote, jis tebešluoja, bet įdomiausia, kad jis čia gimęs ir kalba visai be jokio akcento”.
Anot straipsnio autoriaus, lietuvis nelinkęs kitam padėti ir tai „tikras lietuvių tautos bruožas”. Ak, tikras! Jei autorius pasiknistų istorijos knygose, tai surastų, kiek prieškarinė lietuvių emigracija yra padėjusi Lietuvai. Padėjo ir mums pokario pabėgėliams stovyklose Vokietijoje ir atvykus į Ameriką. Kai sovietai pagaliau leido priimti siuntinius, siunčiamus į okupuotą Lietuvą, mano tėvai ir kiti pradėjo juos siųsti savo giminėms. Sovietų uždėti muitai buvo kartais kelis kartus aukštesni už siunčiamų dalykų vertę, bet nepaisant to, žmonės siuntė. Tiek mano tėvai, tiek kiti išleido tūkstančius tiems siuntiniams. Mano tėvai net keletą vaizdo magnetofonų išsiuntė, nors patys nė vieno neturėjo ir net nežinojo, kas tai per daiktas ir kam jis iš viso reikalingas.
Kai buvo pagaliau leista lankytis okupuotoje Lietuvoje, vykome ten su dovanų prikrautais lagaminais, nors rusų muitininkai neretai dalį dovanų sulaikydavo. O atsidūrę Lietuvoje vesdavome gimines į vadinamą „dolerinę” apsipirkti. Tikrai apsipirkti, nes ten už niekučius, pagamintus Jugoslavijoje ar Rytų Vokietijoje, mokėdavome keleriopai daugiau nei jie buvo verti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėjome siųsti siuntinius talpintuvais ir dabar dar siunčiame. Pavyzdžiui, iš Baltimore kasmet išsiunčiame po porą talpintuvų buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams. O ar neapmokamas darbas įvairiose organizacijose nėra „lietuvio padėjimas lietuviui”! Juk Vokietijoje pabėgėlių stovyklose buvę mokytojai galėjo sėdėti ant suolelių ir šildytis prieš saulutę, bet jie be jokio atlyginimo mokė jaunimą, kad šis neliktų bemokslis. O kur jaunimo organizacijų: ateitininkų, lietuvių skautų veikla, jaunimo stovyklos, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai, Tautinių šokių, Dainų šventės, sporto varžybos. Juk visą tai ruošė žmonės be jokio atlyginimo, skirdami tam savo atostogas, savo poilsio valandas. Ruošė tam, kad padėtų lietuviui išlikti lietuviu svetur, bet netapti kažkokiu pasaulio piliečiu. O dabartinių emigrantų parama savo giminėms skaičiuojama milijonais dolerių.
Keistoki ir kiti autoriaus teiginiai ir raminimai. Jis rašo: „Ko taip pergyvename dėl savo‚ lietuviškumo? ‘Ar tikrai šiandieną lietuviškumas yra pavojuje? Ar su didėjančia emigracija tikrai gresia tautos išnykimas’? Visiškai ne”. Ar gresia ar ne – parodys ateitis, bet tautos mažėjimas jau sparčiai vyksta. Per dešimtmetį kraštą apleido jau per 400,000 žmonių, taigi procentais lenkiame visus aplinkinius kraštus. Likusieji, jei jie tokia sparta terš savo kalbą kaip iki šiol, kalbės kažkokiu lietuvišku/anglišku žargonu. Autorius nemato grėsmės tautiškumui gyvenant svetur: „Tačiau šiandieną išvykę į užsienį lietuviai yra linkę visų pirma‚ apsaugoti, savo tautiškumą. Tik ar tikrai išvykus į užsienį mūsų tautiškumui kyla grėsmė? (..) ar būtina burtis su tikslu apsaugoti tautiškumą, kada tautiškumui joks pavojus negresia?” Ką į tai gali atsakyti? Galvotum, kad tai rašo kažkas skrajojančia lėkšte tik ką atskridęs iš Marso.
Autorius toliau porina: „...ar tikrai suvokiame, kas yra tautiškumas? Ir jei taip, ar ne per daug jį ‘saugojame’? Juk kaip garsinsime pasauliui savo kraštą, jeigu kalbėsime tiktai lietuviškai? Kaip integruosime savo valstybę į pasaulio ekonomiką, jei neturėsime supratimo apie kitas pasaulio šalis? Kaip demokratinėje valstybėje gerbsime mažumas, patys nepatyrę, ką reiškia būti mažuma?” O kas kur teigia, kad nereikia mokytis užsienio kalbų ir kalbėti tik lietuviškai? Be to, lietuviai emigrantai, mokėdami angliškai ar ne, sugeba garsinti savo kraštą. Pavyzdžiui, Anglijoje per šių metų pusmetį jie įvykdė 856 nusikaltimus ir pagal šalies žmonių skaičių bei nusikaltimus jie yra treti. Ar tikrai lietuvis nėra patyręs būti mažuma? Juk jis per pusšimtį metų buvo pusiau kalinys savame krašte, o tremtyje Sibire – tikras kalinys. Taigi patyrimo būti užguitam tikrai nestokoja.
Pabaigoje autorius klausia: „Turime dvi galimybes: pažinti pasaulį ir jam prisistatyti arba slėptis po trispalve. Ką pasirinksime?” Mes, gyvendami Amerikoje pusšimtį metų, pasirinkome trečią galimybę: prie savo namų iškeliame ir žvaigždėtąją, ir trispalvę.