Estai — teisūs

 Algimantas Zolubas

,,Patriotiškai" nusiteikę rusakalbiai Taline plėšė parduotuves. ,,Publius Pundit" nuotr.

Civilizuotos šalys tiek savo, tiek priešo kariams statydina vienodus paminklus. Antai Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vokiečių įrengtose kapinėse stovi vienodi kryželiai vokiečių ir rusų kariams su atitinkamais įrašais. Yra broliškų kapų, kur, kaip byloja užrašai, vienoje duobėje palaidoti vokiečių ir rusų kariai. Kovose su lenkais žuvusius lenkų karius lietuviai laidojo su pagarbos ženklais, jiems statydino atminimo paminklus vienodus, kaip ir savo kariams. Kitų šalių karių kapines paprastai prižiūri valstybės, kurių teritorijoje tos kapinės yra.

Antrajame pasauliniame kare SSRS elgėsi ne kaip civilizuota šalis, nes tik saviems kariams statydino atminimo paminklus. Todėl ten, kur su mūšiais pražygiavo SSRS kariuomenė, vokiečių kapų nerasime, nes jie buvo laidojami su panieka — užkasami į žemę, nepaliekant jokio ženklo.

Sovietiniai paminklai kariams buvo statydinami ne vien kaip kario atminimo ženklai, bet ir paminklai, kaip SSRS imperijos simboliai. Todėl išsivadavusios nuo SSRS okupacijos šalys tokių simbolių negali toleruoti, nes jie liudytų pritarimą okupacijai.

Lietuvos teritorijoje įrengtose SSRS karių kapinėse, tarp atskirų ar broliškų grupinių kapų, paprastai buvo statomas vienas centrinis paminklas su tokiu, tarkim, įrašu: „Kariui išvaduotojui — dėkinga lietuvių tauta”. Panašūs paminklai okupuotuose Baltijos kraštuose buvo pastatyti ir ne kapinėse, o miestų aikštėse, žmonių lankomose vietose. Jei tokius paminklus Rusijos teritorijoje vertiname kaip normalų reiškinį, tai SSRS okupuotuose kraštuose, jie, jei paliekami stovėti atgavus šalims nepriklausomybę, laikytini okupanto įsitvirtinimo tąsa. Jei SSRS būtų Lietuvą, Latviją ir Estiją išvadavusi nuo vokiškojo okupanto ir iš šių šalių pasitraukusi, gal tie paminklai ir turėtų teisę į pagarbą. Tačiau karo audrai nuslinkus į Vakarus, karo audra Lietuvoje nenurimo, čia užvirė partizaninis karas, pasipriešinimo okupacijai karas. Šį karą okupantas vykdė ne tik prieš ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, bet ir prieš civilius gyventojus: juos žudė, kalino, trėmė į Sibirą.

Baltijos okupuotų šalių miestai ir miesteliai buvo sėte nusėti komunistinių stabų paminklais, kurie, atgavus nepriklausomybę, buvo be didelio Rusijos pasipriešinimo pašalinti. Tačiau paminklus bevardžiam „kariui išvaduotojui”, kurių Baltijos šalyse buvo pastatydintas ne vienas, Rusija nori būtinai išsaugoti, nes tai imperijos simboliai, tarsi tebestovinti simbolinė okupanto koja laisvoje šalyje, ženklas, kad okupantas nėra atsisakęs kėslų sugrįžti.

Kai estai Taline nusprendė pašalinti panašią kario statulą, Rusija griebėsi protestuoti, skatino rusakalbius Talino gyventojus priešintis tos statulos nukėlimui, grasina Estijai sankcijomis, terorizuoja Estijos ambasadą Maskvoje.

Vilniuje ant Žaliojo tilto taip pat tebestovi simbolinės okupanto skulptūros, kurių iki šiol kažkodėl nesiryžtama nukeldinti. Balvonais vadinamus sovietinių stabų paminklus, sugabentus į Grūto kaimą Dzūkijoje neva tam, kad primintų gūdžią okupacijos praeitį, dar daugelis lanko su nostalgija, dar ir gvazdiką kokiam Iljičiui ar Visarionovičiui padeda. Taigi ir čia balvonų subūrimas reiškia ne vien nekaltą parodą, bet ir simbolį.

Deja, per okupacijas nuožmiai prievartautos, fiziškai ir moraliai      gniuždytos, praradusios vertybinę orientaciją tautos, išsivadavusios iš okupacijos, apie simbolinę sovietinių paminklų reikšmę prarado ir nuovoką, todėl kai kas jas dar tebelaiko istoriniu ar kultūriniu paveldu.

Gerbtini ir svečios, net ir okupacinės, šalies karių kapai, tačiau okupanto simboliniai paminklai bei simbolinę reikšmę turintys užrašai ant jų yra šalintini. Išsivadavus nuo okupacijos, būtina vaduotis ir nuo okupanto simbolių.

Estai — teisūs. Juos privalome palaikyti, sekti jų pavyzdžiu!