Saviironija
– naujas reiškinys Eurovizijoje
Monika
Bončkutė
Kasmet prisiekiu sau ne tik niekada nebežiūrėti vieno
garsiausių kičo šou - Eurovizijos, bet ir nereaguoti į lietuvių žiniasklaidoje
kiekvieną pavasarį prasidedančią isteriją: ką siųsti, kaip aprengti, ką
dainuoti, ką pagalvos, o gal geriau išsaugoti savo savigarbą visai
nevažiuojant. Paskutiniais metais į šitas diskusijas įsitraukdavo net didžioji
dalis Lietuvos inteligentijos, nors jai tokie dalykai išvis turėtų nerūpėti.
Lietuviai tiesiog susirgo Eurošizija: kodėl mes niekada
nelaimime, kodėl Europa mūsų nemyli, kodėl neturime tinkamų, šiam prastam
skoniui įsiteikiančių, popdainininkų, kuo mes blogesni ar geresni. Tik įdomu,
jog išties tai mes ne tokie buvom ir nevykėliai. Daugelis nepalyginti didesnių
ir galingesnių Europos šalių metų metus nepateko į pirmą penketuką ar net
dešimtuką, bet tai lietuvių visai nedomino. Skaudžiausia buvo, jog laimėjo
latviai ir estai. Kaip visada, bent ta kaimyno karvė būtų nudvėsus, tai ir
saviškės ne taip būtų buvę gaila.
Gyvenančių
Amerikoje Eurovizijos aistros nepasiekia. Čia karaliauja ,,Amerikos dievaičio”
(,,American Idol”) rinkimai. Tiesa, pastarojo dalyviai kur kas talentingesni,
laimėjusieji pasirašo solidžius kontraktus su garsiomis muzikos įrašų studijomis,
o ir pats konkursas trunka vos ne visus metus. Bet praeitą savaitę iš Lietuvos
pradėjau gauti keistas žinutes - “We
are the winners”. Pabudo patriotiški jausmai ir ėmė graužti nevaldomas
smalsumas. Likus valandai iki konkurso, kuris šiais metais vyko Atėnuose,
Graikijoje, neištvėriau ir įsidiegiau programą, leidžiančią stebėti Eurovizijos
tiesioginę transliaciją internetu.
Vos
išvydus konkurso vedėjus Maria Menounos ir Sakis Rouvas ir išgirdus jų laidomus
lėkštus juokelius, prisiminiau, kodėl vengiau žiūrėti šią laidą. Bet kai į sceną išplaukė verksmingosios Norvegijos ,,vaidilutės”, o
vėliau jas pakeitė Danijos dramatiškai nusiteikusios ir ne kartą girdėtą
melodiją dainuojančios blondinės, nusprendžiau kentėti iki galo. Nuoširdžiai
tikėjau, kad mūsų šaliai atstovaujantys vyrai – Andrius Mamontovas, Marijus
Mikutavičius, Viktoras Diawara, Saulius Urbonavičius, Arnoldas Lukošius,
Eimantas Belickas – negali būti blogesni, kokią kvailybę jie bebūtų sumanę.
Mano viltį
dar labiau sustiprino vis gausėjantis pasirodančių gerklingų šabloninių
blondinių ir saldžiais kastratų balsais mekenančių vyrukų ratas. Buvo
akivaizdu, jog Eurovizijos konkurso popsas užstrigęs kažkur ties 7 – 8 dešimtmečiu,
o pasirodymų esmė – blizgių suknelių ir šleifų demostravimas bei jų
nusivilkimas reikiamu momentu.
Tiksliau, jų esmė – laimėti
bet kokia kaina. Net jei reikėtų dėl to ropštis ant fortepijono ir iš jo
ištraukti baleriną, barstančią raudonus rožių žiedlapius, kaip tai padarė antrą
vietą užėmęs rusų atstovas, ar išlėkti į sceną su grandininiu pjūklu ir
riaumoti prisidengus monstrų kaukėmis. Pastarasis triukas Eurovizijoje šiemet
buvo populiariausias ir suomiams suteikė nugalėtojų titulą.
Šiaip ar taip, lietuviai
nenuvylė. Jų daina „We are the winners“ – buvo puiki visos šios Eurovizijos
laimėjimo karštinės parodija. Lietuviai pasirodė turį sveiką humoro jausmą. A.
Mamontovo, M. Mikutavičiaus ir S. Urbonavičiaus vaidyba buvo nuostabi – jų
personažai gudriais veidais ir tekartodami vieną frazę: ,,mes laimėtojai,
balsuokite už mus“, puikiai išreiškė Eurovizijos konkurso tuštybę. Televizijos
žiūrovai negailėjo balsų lietuvių „nugalėtojams“ ir Lietuvai teko garbinga
šešta vieta. Taip, pagaliau mes atsidūrėme išsvajotame dešimtuke.