,,Expo 67”: lietuviai išliko lietuviais ir ten

Šio mėnesio pabaigoje sueina 40 metų, kai Kanada, švęsdama savo 100 metų jubiliejų, Montrealyje atidarė pasaulinę parodą ,,Expo 67”. Ją aplankė tūkstančiai lankytojų, tarp kurių buvo ir nemaža turistinė grupė iš okupuotos Lietuvos, atvykusi laivu „Puškin”.

Detroito radijo laidų vedėjas Algis Zaparackas kalbina Petrą Adomonį, kuris buvo vienas iš iniciatorių, suorganizavusių susitikimą su atvykusiais svečiais Montrealyje.

— Gerbiamas Petrai, ar Jūs galėtumėte papasakoti savo įspūdžius iš parodos, vykusios prieš 40 metų?

— Tie įvykiai prieš 40 metų dar ir dabar Montrealyje gražiai prisimenami. Paroda, prasidėjusi anksti pavasarį, tęsėsi šešis mėnesius. Daugiau nei 60 valstybių dalyvavo ir parengė geriausius, įspūdingiausius pasirodymus, kokius jie tuo metu galėjo, arba pačias stambiausias propagandas, kokias ta valstybė norėjo parodyti.

Kalbant apie mūsų tautiečius, reikėtų paminėti, jog pirmasis susitikimas su lietuviais įvyko jiems atvykus į parodą. Šeši tautiečiai nuolatos dirbo parodoje ir, žinoma, mes, sužinoję apie atvykstančius lietuvius, nusprendėme juos susirasti. Visų parodoje dalyvavusių lietuvių dabar jau neprisimenu, bet kelis paminėti galiu. Prie staklių sutikom inžinierių Donatą Daniūną, kino operatorių Sakalauską, vertėją Pažūsį, politikos reikalų tvarkytoją Laurinčiuką. 

Buvo dar vienas prižiūrėtojas bei ponia, pardavinėjusi lietuviškas tarybines knygas.

Parodai tebesitęsiant, atkeliavo daug įvairius postus užimančių svečių iš įvairiausių valstybių, taip pat vienas kitas ir iš Lietuvos. Pirmas toks didesnis susitikimas su lietuviais įvyko tada, kai Sovietų Sąjunga, ruošdama savo bendrą dieną, tuo pačiu sumanė surengti ir savo respublikų dienas. Viena tokia diena buvo skirta Lietuvos socialistinei respublikai. Atvažiavo vienas iš ministrų, ponia su rusiška pavarde ir dalis Lietuvos ansamblio. Žinoma, ta Lietuvos diena buvo ruošiama sovietų paviljone, salėje vyko meninė programa ir spaudos konferencija. Spaudos konferencijoje buvo kalbama ar bandoma kalbėti apie esančias problemas. Ir atsakymai į pateiktus klausimus turėjo būti žmogiški, nes parodos tema buvo „Žmogus ir jo pasaulis” — viskas, kas žmogui turi būti gera, ir kaip jam pasaulyje turėtų būti gerai. Pavyzdžiui, daktarė Giriūnienė klausė, kodėl jos sesers neišleidžia atvažiuoti. Ministras užsirašė ir sesuo už poros mėnesių atvažiavo. O daktaras kunigas Visevičius klausė: ,,Kodėl gi jūs, lietuviai komunistai, patys kentėję kalėjimuose, norėdami savo idėjas įgyvendinti, dabar kitus grūdate į kalėjimą už tai, kad jie savo idėjas skelbė”...

Po programos vyko Lietuvos ansamblio šokiai, muzika, buvo grojama kanklėmis. Sugalvojom, kad šventę reikėtų užbaigti lietuviškai, tad salėje susirinkę Montrealio lietuviai bei atvykę svečiai užtraukė Lietuvos himną. Rodės, viskas puikiai sekasi, tačiau susigriebėm, kad čia ta giesmė visai netinka. Ir, žinoma, kino operatorius paleido smarkią muziką ir Lietuvos himną užgožė.

Bendraujant su parodoje dirbusiais lietuviais visgi paaiškėjo, kad galima ir iš lietuviško taško kai ką pasvarstyti ir vienam kitą atrasti bei susipažinti. Taip besikalbant su Daniūnu, paaiškėjo, jog jis iš Rokiškio, o aš iš Obelių — mus skyrė 15 kilometrų atstumas. Susibendravom kaip kaimynai: pradėjom vienas kitą suprasti ir pasitikėti. Būta nuoširdžių pasišnekėjimų...

Antras didesnis susitikimas su lietuvišku jaunimu įvyko beplaukiojant po salas laivu „Puškin” ir svečius belinksminant Kauno technikos instituto ansambliui „Nemunas”. Šis ansamblis buvo atsiųstas į Montrealį atlikti dalį meninės programos žmonėms, lankantiems sovietų paviljoną. Jau ir mes, Montrealio gyventojai, buvome susitarę, jog ir mums lietuviai galėtų koncertą surengti, kai vėl atvažiuosim. Išsinuomavom salę ir laukėm atplaukiant „Puškino”. Taip vieną ankstyvą sekmadienio rytą susiorganizavom ir suvažiavom į uostą. Bet parodos viršila buvo rusas, jis abejojo, ar verta mumis pasitikėti ir kartu kažkur važiuoti — bijojo, kad po to visi jie ir pradings, mumis pasitikėję. Teko ilgai įtikinėti ir Laurinčiuką, ir ministrą. O mes ir sakom, jog parodos tema „Žmogus ir jo pasaulis” — mes visi esame artimi ir viskas vyksta žmogiškumo ribose. Sakėm: „Jei neleisit surengti šio koncerto, vadinasi esate nesukalbami ir varžote kitus žmones”.  Leidimą gavom. Parodėm miestą, surengėme koncertą salėje, o po to didžiąją ansamblio narių dalį išsivežiojom po savo namus. Nemaža dalis nuklydo atgal į laivą. Prie jų prisidėjo ir keletas Montrealio gyventojų. Ir tada šventėm iki pat aušros. Kai po dienos kitos laivas turėjo išplaukti iš krantinės, atrodė, jog jis negali net atsikabinti. „Nemuno” ansamblio nariai laive atsisveikindami dainavo, o Montrealio jaunimas taip pat dainavo, atsistojęs ant kranto.

Štai tokie įvykiai parodė, jog lietuviai išliko lietuviais ir ten. Tik Lietuvoje gyvenantys yra suvaržyti sistemos, kurią jie išmoko apeiti.

— Vienas iš atvykusiųjų tais metais buvo ir Drobnys?

— Taip, buvo atvykęs, tą aš žinau. Asmeniškai nesu jo sutikęs. Žinau, kad jis mokėjo laviruoti. Iš draugų ir pažįstamų girdėjau, jog jis prisidėdavo prie planų kūrimo Lietuvoje. Darė taip, kad būtų galima apeiti sovietų kuriamus planus, jog neatsitiktų taip, kaip Latvijoj, kai visa didžioji industrija perėjo į visasąjunginę sritį. O tai visasąjunginei sričiai reikia darbininkų, kurie turėtų būti rusai. Ir, atrodo, taip buvo išvengta didžiųjų fabrikų Lietuvoje pastatymo ir daug didesnio rusų antplūdžio.

— Taip pat tuo laiku išeivijoje plačiai apie ,,Expo 67” ir lietuvių susitikimus rašė jūsų leidžiamas Montrealyje savaitraštis „Nepriklausoma Lietuva” ir „Tėviškės žiburiai”.

— Taip, rašė. Aišku, pačius pagrindinius straipsnius „Nepriklausomoje Lietuvoje” rašė redaktorius Kardelis. „Tėviškės žiburiuose” buvo įvairesnių rašytojų, korespondentų straipsnių. Buvau artimiau pažįstamas su redaktoriumi Jonu Kardeliu.

— Kiek atsimenu, Lietuvoje „Švyturio” savaitraštis tų metų lapkričio mėnesį išspausdino Bieliausko, kuris taip pat lankėsi parodoje, įspūdžius. Tuose įspūdžiuose buvo daug faktų apie išeivijos lietuvių veiklą čia, už Lietuvos ribų.

— To „Švyturio” numerio aš neprisimenu ar nebuvau gavęs.

— Vienas iš mano tikslų, kadangi mes turbūt esame pirmieji, kurie prisimenam šią 40 metų sukaktį, kad ir mūsų kolegos Lietuvoje taip pat surastų aplankiusius tais metais ,,Expo” parodą ir pasikalbėtų su jais apie jų įspūdžius. Būtų įdomu prisiminti tą laikotarpį ir iš kitų pasakojimų.

— Žinoma, ne visi yra gyvi ir ne su visais buvo palaikomas ryšys,  ne visi gal būtų  ir pasiekiami. Įdomumo dėlei,  Donatas Daniūnas yra gyvas — pasveikinam vienas kitą su šventom Kalėdom, o Sakalauskas irgi kažką dirba Vilniuje.

Parodoje svečių buvo daug, su įvairiais tikslais ir nusistatymais, ne visus pažinau. Buvo tokių gerų žmonių, su kuriais galėjai kaip reikiant pasišnekėti, bet va, jau vienas kitas iškeliavęs į amžinybę. Gaila, bet laikas daro savo — jau 40  metų praėjo.

— Dėkoju Jums.

Užrašė Laura Stankevičiūtė

* * *

1967 metais Montrealyje, Quebec, Kanadoje suorganizuota tarptautinė pasaulinė paroda (1967 International and Universal Exposition) sutapo su Kanados šimto metų jubiliejumi. Iš pradžių parodą ,,Expo 67” planuota suorganizuoti Maskvoje, taip pažymint sovietų revoliucijos 50 metų sukaktį. Iškilus finansiniams sunkumams, Sovietų Sąjunga tokių planų atsisakė.

Parodos atidarymas įvyko 1967 metų balandžio 28 d. Manoma, jog atidarymo dieną parodoje apsilankė apie 315,000 lankytojų. ,,Expo 67" paroda užima trečią vietą pagal lankytojų apsilankymo skaičių pasaulyje.

Lietuviams, tiek išeivijos, tiek Šiaurės Amerikoje gyvenusiems, ši paroda svarbi tuo, jog joje apsilankė ir lietuviai iš tuometinės Lietuvos tarybų socialistinės respublikos. Tad ši 40 metų parodos sukaktis yra svarbi ir mums, lietuviams.