Kaip pašalinti ,,blogą psichologinį foną”

Danutė Bindokienė

Neseniai Vilniuje vyko LR prezidento Valdo Adamkaus susitikimas su Lietuvos ambasadoriais, savo valstybei atstovaujančiais įvairiose pasaulio šalyse. Tokio pobūdžio susitikimai yra labai vertingi, nes valstybės vadovas tiesiogiai išgirsta iš ambasadorių, kokios nuotaikos užsienio sostinėse, su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos piliečiai, gyvenantys kitose šalyse. Nepaisant patogių ir greitų informacijos skleidimo priemonių tinklo, siekiančio tolimiausius planetos užkampius, asmeninis susitikimas ir pasikalbėjimas yra labai vertingas,  nes jis gali išspręsti daug problemų, užlyginti daug ,,duobių”.

Š.m. gegužės 17 d. iš vieno ambasadoriaus išgirdome tai, ko iš Lietuvos atstovo nesitikėjome girdėti. LR ambasadorius Maskvoje R. Šidlauskas pareiškė, kad neigiamą atspalvį dvišaliams Lietuvos ir Rusijos santykiams suteikia ,,tam tikras psichologinis blogas fonas”... O tas ,,psichologinis fonas” atsiranda  Lietuvai vis  nesiliaujant  reikalavus Maskvos prisipažinimo, kad Lietuva buvo okupuota, ir per pusšimtį metų tos okupacijos padarytos žalos bent dalinio atlyginimo. Galbūt lietuvių tauta sutiktų net atsisakyti materialinės kompensacijos, jeigu Rusija liautųsi neigusi istorijos faktus ir patvirtintų Lietuvą bei kitas dvi Baltijos valstybes 1940-aisiais metais  jėga prijungusi prie savo imperijos.

Ambasadorius Šidlauskas teigia, kad Lietuvos bei Rusijos santykių srityje kitokių problemų nėra: ,,Viskas gerai, viskas patvirtinta, sienos nustatytos, nėra didelių problemų, kurios reikalautų sprendimų, o tų sprendimų nebūtų”. Tik, kaip sakoma, likęs vienas nesusipratimas, ir dėl to kalta pati Lietuva, nenorinti sutikti, kad 1939-1940 metai, kuriuos lietuvių tauta laiko okupacijos pradžia, buvo tik ,,draugiška Rusijos pagalba”. Jeigu kam dėl to kyla abejonių, jas išsklaidysiantis bendras Lietuvos ir Rusijos istorikų paruoštas leidinys, kuriame bus atspindėti abiejų šalių požiūriai įminimus įvykius.

Koks Maskvos požiūris į Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją, jau dabar žinome. Nereikia nei rusų istorikų aiškinimų. Kiek kebliau, kad ir vadinamieji Lietuvos istorikai, šio leidinio autoriai, skuba surasti ,,poziciją, turinčią bendrą vardiklį“. Jie tikisi, kad, pristatydami ,,faktus” apie tą ,,draugišką pagalbą” Lietuvai, galutinai pakeis  blogą ,,psichologinįfoną” palankesniu Maskvai.

Prieš keletą savaičių ,,Draugas” paskelbė apklausą: ,,Ar Rusija turėtų atlyginti okupacijos žalą ir taip pat pripažinti pačią okupaciją ir bent Lietuvos atsiprašyti”. Skaitytojai buvo raginami pareikšti savo nuomonę. Atsiliepė keli šimtai. Kiekvienas tvirtai pasisakė - ,,taip!” - Rusija turi prisipažinti, atsiprašyti, atsilyginti, kaip atsilygino Vokietija.  Tik vienas ilgesnis laiškas, atspindėjo kitokį įsitikinimą: dar palaukime, neerzinkime Maskvos, tai nėra labai svarbu, ar ji prisipažins kalta, ar ne. Taigi ir tarp užsienio lietuvių LR ambasadoriaujantis Maskvoje rastų Rusijos pozicijos šalininkų.

Be abejo, tiek kai kurie Lietuvos žmonės, tiek Kremlius nekantriai laukia, kol pagaliau amžinybė nutildys paskutinių buvusių politinių kalinių, tremtinių, partizanų ir vyresniųjų, bolševikų okupaciją prisimenančių (dėl jos savo tėvynę palikusių), išeivijos lietuvių balsus. Kadangi jaunesnioji (dabar jau tapusi viduriniąja) karta mažai apie okupacijos pradžią, trėmimus, partizanų kovas žino ir dar mažiau nori žinoti,  tokie ,,istorikų” tvirtinimai  jai atrodys visai logiški. Juk Maskvos prisipažinimas iš esmės nieko nepakeis, o suerzinti Rusiją, sėdinčią ant gamtinių dujų, naftos ir pelningo verslo skrynios, būtų nenaudinga. Dar lengviau į savo plačią prijuostę ,,motulei Rusijai” bus susižerti (su lietuvių ,,istorikų” pagalba) pačias jaunąsias lietuvių kartas, kurios mokyklose sklaidys tų ,,istorijos leidinių” lapus ir džiaugsis, kad Lietuva turėjo tokią geraširdišką kaimynę, suteikusią jai ,,draugišką pagalbą”. Apie okupaciją tuomet jau niekas neprisimins ir neprimins.