APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Ar kviečiame, kad verkšlentų?

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Prieš savaitę Baltimore miesto kino teatre žiūrėjau estų sukurtą filmą „Dainuojanti revoliucija” (The Singing Revolution). Filmas tikrai gerai pastatytas ir neabejotinai amerikiečiui žiūrovui sudarys nuostabų įspūdį apie tą mažą kraštą. Man didžiausią įspūdį padarė scena, kur Estijoje gyvenantys rusai kolonistai, apsupę estų parlamento rūmus, laužiasi į vidų. Tūkstančiai estų skuba gelbėti savųjų ir rusus apsupa daugiatūkstantinis estų žiedas. Atrodo, kad tikrai žiauraus susirėmimo, sužalojimų ir aukų nebus išvengta, bet, tartum burtininko lazdele pamojus, minios estų prasiskiria ir sudaro laisvą taką rusams iš apsupimo išeiti. Eina jie nešini savais raudonais skudurais, ant kurių išteplioti kūjai su priekalais, mojuodami ir grasindami ramiai, bet su panieka į juos žvelgiantiems estams.

Aš visada savotiškai gailėjausi Rusijos žmonių. Juk ta gausi tauta daug davė pasaulio muzikai, literatūrai, kentėjo nuo žiaurių carų, daugiausia aukų patyrė kare su Vokietija, o nuo komunizmo kentėjo tiek pat, kiek ir pačios Rusijos pavergti kraštai. Keisčiausia, kad net jos valdžioje esantys vadinami satelitiniai kraštai pasiekė aukštesnį gyvenimo lygį nei pati Rusija. Net Sovietų Sąjungoje buvusios vadinamos respublikos, tokios kaip Estija, Gruzija, Latvija, Lietuva, taip pat ir okupuota Rytų Vokietija, pragyvenimo lygiu lenkė okupantą. Bet dabar filme matydamas su raudonais skudurais mosuojančias ruses ir rusus, negalėjau nesibjaurėti ta tauta. Atvykę su terbomis į okupuotus kraštus, be eilės gavę butus, kitas privilegijas, įžūliai elgdamiesi su vietiniais krašto gyventojais, jų išsilaisvinimo valandai atėjus drįso bandyti užgniaužti laisvės siekiančius. Žiūrėdamas filmą turi žavėtis estų susiklausymu ir santūrumu, bet išgirdus filme minint, kad Lietuvoje ir Latvijoje buvo žuvusių, nežinančiam tų įvykių raidos tikrai susidarys įspūdis, tartum estai sugebėjo daina laimėti prieš okupantą, o kitiems reikėjo kraujo aukų. Net keletą kartų rodomas buvęs estas partizanas, kovojęs prieš raudonuosius, bet aišku neužsimenama apie estų SS dalinius, kovojusius kartu su vokiečiais rytuose.

Negali nepavydėti estams sugebėjimo savo kraštą aukštinti. Juk mes prasidėjus vokiečių–rusų karui sukilome prieš raudonuosius okupantus, atsispyrėme rudojo okupanto kėslams kurti lietuvių SS legioną, grįžus raudoniesiems vedėme partizaninį karą prieš juos, atgrasindami rusus kolonistus nuo veržimosi į Lietuvą, ko neišvengė nei latviai, nei estai, beveik likdami mažuma savame krašte. Bet atgavę laisvę nemokame ja džiaugtis ir ją vertinti. Tiesa, kad estai nuo pirmųjų dienų prašoko mus ekonomiškai. Jų pašonėje buvo Vakarai – jiems gimininga, ekonomiškai stipri Suomija. O mums Vakarai buvo pasiekiami tik per ilgus, pasibaisėtinus ir nelabai mums draugiškos tuometinės Lenkijos kelius. Lenkija pati buvo vargana ir mums padėti negalėjo, iš tikrųjų, tai net kenkė, nuteikdama Lietuvos lenkus prieš lietuvius.

Spalvingasis M. Rosenthalio pasaulisJei estai kiek galėdami kūrė Estijos, kaip krašto, sparčiai žengiančio į Vakarų Europą įvaizdį, tai lietuvis įniko peikti savo kraštą. Lietuvos peikimas tapo tartum antruoju sportu po krepšinio. Peikiame ją ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Ir ne tik tarp savęs, bet blogiausia, kad pradėjome peikti ir svetimtaučiams. Paskundėme žydams žinodami, kad jiems tik to tereikia – prikergti mums ir visi Lietuvai antisemitizmą. Tokios etiketės bijo visi, net ir būsimas JAV prezidentas Barack Obama (esu įsitikinęs, kad juo jis taps), nors ir priklausęs antisemitizmu garsėjančiai bažnyčiai, bet jau spėjęs pareikšti, kad Jeruzalė turi tapti Izraelio sostine ir Izraelis bus ginamas. Mes net į savo Nepriklausomybės minėjimą pasikvietę amerikiečius svečius ir valdžios atstovus nieko teigiamo apie Lietuvą nesugebame pasakyti. Tad kam juos kviečiame? Ar kad jie verkšlentų su mumis? O gal kad guostų?

Prisipažinsiu, kad ir aš esu prisidėjęs prie to peikimo. Dirbdamas PLB atstovybėje Vilniuje, kas penktadienį paruošdavau savaitinę įvykių Lietuvoje apžvalgą. Išsiuntinėdavau ją daug kam. Australijoje V. Landsbergio brolis Gabrielius Žemkalnis ją perduodavo per savo vedamą radijo valandėlę, Aldona Stempužienė per „Tėvynės garsų” programą Cleveland, net „Draugo” redaktorė Danutė Bindokienė kartais rasdavo jai vietos dienraštyje. Štai kaip rašiau vienoje apžvalgoje 1997 m. lapkričio 28 d.: „Taip norisi ką nors puikaus ir nuostabaus parašyti apie Lietuvą, bet va, išvartai žmogus visą spaudą ir taip sunku ką nors džiuginančio surasti. O tiesa, jaunas 27 metų dainininkas Mindaugas Žemaitis Romoje vykusiame ‘Jaunųjų balsų’ konkurse, kuriame dalyvavo dainininkai daugiau nei iš 40 šalių, laimėjo pirmąją vietą. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje po sėkmingos širdies persodinimo operacijos iš ligoninės paleistas vienas penkiasdešimtmetis. Dabar be jo su svetimomis širdimis gyvena dar du vyrai, vienas iš jų jau 13 mėnesių. Ak, kad taip būtų galima perkelti širdis kai kuriems Lietuvos konsulinių įstaigų biurokratams. Ypač tiems, dėl kurių aš jau antra savaitė kaip vargstu bandydamas atgauti į Lietuvą gyventi sugrįžusiems buvusiems ‘Grandinėlės’ vadovams Sagiams Lietuvos pilietybę...”

Ir nors jau praėjo dešimtmetis nuo mano išvykimo iš Lietuvos, bet neatrodo, kad biurokratija būtų pažabota ir žmogaus vaikymas iš vienos įstaigos į kitą užsibaigęs. Deja, neužsibaigęs, nepaisant kokia partija iki šiol Lietuvoje turėjo daugumą, kokia vyriausybė valdė ir koks prezidentas vadovavo. Apie tai tikrai reikia rašyti ir reformų reikalauti. Ir tai ne vienintelė Lietuvos problema, bet tam ir yra rinkimai, kad rinkėjai nubaustų nesugebančius valdyti krašto ir vykdyti duotų pažadų. Bet tai nereiškia, kad ištisai turėtumėm peikti Lietuvą, tartum tai būtų labiausiai atsilikęs kraštas. Ir nesu aš vienas, kuriam tai skauda. Štai birželio 16 d. ,,Delfi” ta tema išspausdino M. Mockutės straipsnį „Nustokime plaktis – Lietuvą gerai vertina rimtoji užsienio spauda”. Straipsnis susilaukęs beveik šimto komentarų ir tikrai vertas dėmesio.