Birželio 14, 2008

APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Festivalis Maryland valstijoje
Juozas Gaila
gaila1@verizon.net


Amerikos legiono Lietuvių posto nariai Baltimore Lietuvių festivalio atidaryme. V. Brasausko nuotr.


Vėsoką, apsiniaukusią gegužės 17-tą dieną patraukiu iš Ellicott miestelio į Baltimore miesto pakrašty esančią Catonsville vietovę, į kasmetinį lietuvių festivalį. Po gero pusvalandžio pasiekiu Maryland Tautinės gvardijos karinę bazę, kurios didžiulėje salėje vyksta jau 36-sis Baltimore lietuvių festivalis. Aplinkinės gatvės užgrūstos mašinomis ir sunku rasti vietelę savajai įkišti, bet tai, nors ir priverčia statyti toli ir kulniuoti gabalą kelio, džiugina, nes reiškia, kad lankytojų gausu. Ir tikrai, salėje kaip bityne dūzgia netoli tūkstančio žmonių. Čia proga Maryland lietuviams kartą per metus vieną savaitgalį visiems susitikti, deja, ir patirti, kaip mūsų – pokarinių ateivių – gretos išretėję. Mano tėvų kartos kaip ir nebėra, o nemažai ir mano kartos, ir net jaunesnių, jau atsidūrę anapus. Nepajuntu, kaip mintimis sugrįžtu kelis dešimtmečius atgal, kai mūsų festivaliai vykdavo Baltimore miesto centre ir buvo mėgiami besilankančių turistų. Va, ir vėl gausiu iš skaitytojų pylos už gyrimąsi... Ak, ta senatvė, negaliu atsispirti.

Vakar betuštindamas savo archyvą pamačiau 1975 m. sausio mėn. „National Geographic” antrąjį numerį, kuriame straipsnio „Baltimore: the Hidden City” žurnalistas, aprašydamas miestą, užklysta ir į lietuvių festivalį. Priėjęs prie prekystalio jis išgirsta: „Išbandykit tautinį lietuvių gėrimą”. Žurnalistas rašo: „taip taria Mrs. Zita Saurusaitis duodama man stikliuką gintaro spalvos gėrimo, jis vadinasi ‘viritas’. ‘Veritas, kaip tiesa?’ – klausiu jos, ‘Lai būna – tiesa.’ ‘Sveiks’, – ji taria – ‘Your health.’ Aš išgeriu tiesos serumą ir paprašau jo recepto. ‘Maryland ruginė, 100 laipsnių, tai labai svarbu’, – taria ji pildama man kitą tiesos (stikliuką – Red.) ‘ir eksperimentuokite dėdami gvazdikų, apelsinų, medaus, cinamono... Gerkite.’ Zita Saurusaitis tęsia: ‘pinigai geram tikslui, lietuvių šeštadieninei mokyklai – kur vaikai sužino apie savo kilmę: istoriją, literatūrą, kalbą. Ar žinote, kad šiandieną lietuvių kalba tokia pat, kaip buvo viduramžiais?’”. Žurnalistas toliau rašo, kaip jis bevaikščiodamas po minią susipažįsta su kun. Kazimieru Pugevičiumi, vadindamas jį, kaip ir visi kiti, Father Cas, kuris vaikščioja su filmuotojais rinkdamas medžiagą apie lietuvius, įsikūrusius Baltimore mieste prieš šimtą metų ir pradėjusius kurti siuvėjų luomą. Kunigas rodo jam vieną žemaūgį, tardamas: „He fought in the underground against Russian occupation. A desperate struggle...” Žurnalistas susipažįsta ir su adv. Nadu Rasteniu, kuris padeklamuoja jo paties į anglų kalbą iš verstas, anot jo, geriausio lietuvių poeto Donelaičio eiles. Baigdamas, žurnalistas Fred Kline prisipažįsta, kad jo abu seneliai buvo lietuviai, bet suamerikonėję ir niekada apie savo tėvynę nekalbėję. „Today, for the first time, it means something to me”, – savo straipsnį baigia jis.

Šiandien nei kun. K. Pugevičiaus, nei adv. N. Rastenio nebėra tarp gyvųjų, buvęs Baltimore miesto meras, kuris sudarė sąlygas rengti festivalius miesto centre, jau senelių namuose, etniniai festivaliai kitų merų išguiti iš miesto aikščių. Pats miestas trečioje vietoje pagal nužudymų skaičių Amerikoje, todėl ir lietuviai turi nuomoti patalpas užmiesty. Buvusių festivalių rengėjų ir darbuotojų gretos išretėję, dabartiniai ruošėjai – jų anūkai. Pastarųjų dviejų festivalių rengimo komitetui vadovauja buvusios lietuvių radijo valandėlės vedėjo K. Laskausko anūkė Julytė Sajauskaitė. Prie daugelio prekystalių dirba trečiabangiai. Jei anksčiau prekystalius galėjo turėti tik mūsų organizacijos, o pardavinėjantys maistą ir gėrimus privalėjo turėti ir knygų bei meninių darbų stalą, o pelnas buvo skirtas tik lietuvių organizacijoms, tai dabar taip nėra. Trečiabangiams – tai proga ir asmeniškai prekiauti ir užsidirbti. Praėjo tie laikai, kai įvairiems renginiams mūsų žmonos savo lėšomis virė ir kepė, o mes vyrai tuos skanėstus pirkdavome. Taigi, du kartus už juos mokėdami. Ne kartą norėdavosi paaukoti dešimtinę, kad žmonai nereikėtų tepti sumuštinių ar kepti pyragų ir su jais tampytis į rengi nius.

Šiais laikais Baltimore mieste lietuviški renginiai reti, nes lankytojų maža, o festivaliai kažkaip sutraukia minias, tad jie telieka jei ne svarbiausias, tai svarbus lėšų šaltinis vietiniam Atletų klubui, tautinių šokių grupei, Lietuvių namams, Washington šeštadieninei mokyklai. Zita Saurusaitienė, „National Geographic” žurnale paminėta kaip siūlanti gėrimą „viritą”, jau seniai su vyru vaikus užauginusi ir į mokslus išleidusi, ir jai šeštadienine mokykla nebereikia rūpintis, bet tas gėrimas su pasisekimu tebepardavinėjamas trečiabangių. O kas gi yra ta „virita”? Seniai, seniai pirmieji emigrantai pradėjo ją gaminti. Užuot pavadinę lenkišku vardu „Krupnikas” ar lietuviškai „Midus”, pavadino „Virita”, nes tai buvo alkoholis sumaišytas su medaus ir įvairių prieskonių išvirtu mišiniu arba sirupu. Taip ir pavadino „Virita” ar „Viryta”, bet ne „Virinta”, o amerikiečiai iškraipė į „Viritas” , „Viritos”. Gėrimas tikrai tapo populiarus, amerikiečių mėgiamas, tad ir atvykę dypukai įniko jį gaminti ir tobulinti. Girdėme juo ir senatorius, ir miesto merus, ir valstijos gubernatorius. Jie mums atsilygindavo Vasario 16-sios progomis iškeldami mūsų trispalvę virš miesto rotušės, kartais net Washington virš Kapitolijaus, išleisdami rezoliucijas, patvirtinančias, kad nepripažįsta Lietuvos įjungimo į SSSR, pasisakančias prieš žmogaus teisių suvaržymus Sovietijoje.

Festivalio lankytojus linksmino trečiabangio Juozo Sujeto dainos, Tautinių šokių grupės „Malūnas”, vadovaujamos Ryčio Grybausko, šokiai. Pasiilgę bulvinių blynų vaišinosi jaunimo kepamais, troškulį malšino lietuvišku alumi, galėjo užkąsti Rasuolės Meeks gamintomis rūkytomis dešromis, sprandine, net lašiniais. Netrūko stalų su cepelinais, balandėliais, na, ir su paprastomis dešrelėmis. Kaip ir visada, LB stalas teikė informaciją apie lietuvius ir Lietuvą, sidabrinių ir gintarinių papuošalų kūrėjai ir gamintojai pasirodė su savo naujais rinkiniais.

Besidomintiems Lietuvos kariniais dalykais senosios emigracijos atstovo Henry Gaidžio išdėstyti rinkiniai – tikras rojus. Ir tai tik maža dalis jo rinkinių. Išeivijoje niekas nėra surinkęs tiek įdomios ir autentiškos medžiagos apie Lietuvos kariuomenę, karius, ginklus, uniformas, kiek jis. 1998 m. jis yra išleidęs knygą „A History of the Lithuanian Military Forces in World War II 1939–1945”. Lietuvoje „Atminty” Vilius Kavaliauskas štai ką rašo apie Henry Gaidį: „Dešimtmečius Federaliniame tyrimų biure (FBI) detektyvu dirbęs H. Gaidis globojo Amerikoje atsidūrusius žinomus Lietuvos kariškius ir jų šeimas, po kruopelytę surinkęs mažai girdėtus karo istorijos puslapius. Dalis šio darbo atsispindi ir pastarojoje monografijoje. (...) Autorius surado šaltinių, teigiančių, kad vokiečių spaudai buvo draudžiama minėti faktą, kad Lietuvos miestai dar iki įžengiant vermachto daliniams buvo užimti lietuvių pajėgų. Iš dalies Birželio sukilimas ir jo mastai vokiečiams buvo visiškai nelaukti. Knygoje cituojami nacių aukšto pareigūno daktaro Grefės žodžiai, kad Laikinoji vyriausybė buvo suformuota be vokiečių žinios. Ta proga autorius primena faktą, kad per Birželio sukilimą žuvo 4,083 lietuviai, o per 8 tūkstančius sukilėlių buvo sužeista. Tomis dienomis NKVD sušaudė ir apie 2 tūkstančius politinių kalinių.”

Vakarėjant ir festivalio širmuliui slopstant bei salei tuštėjant, apleidžiu festivalį ir aš. Grįšiu vėl rytoj. Juk man – tai tartum kasmetinės lietuvybės rekolekcijos.

Dalelė iš H. Gaidžio karinių ženklų rinkinio. J. Gailos nuotr.