APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Gailai turėtų būti gėda

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Prieš keletą mėnesių teko sutikti 45 metus nematytą pažįstamą iš dar Vokietijos stovyklinių laikų. Jo tėvas – nepriklausomos Lietuvos pulkininkas, buvo labai aktyvus DP stovykloje Vokietijoje, o Amerikoje, nors dirbdamas sunkų fizinį darbą, poilsio valandas skyrė lietuviškam darbui Baltimore mieste. Mirus tėvams, sūnus visiškai dingo iš lietuviško akiračio. Ir štai vieną dieną susitikome. Nustebau, kad jis taip gerai kalba lietuviškai, nors yra vedęs amerikietę ir kelis dešimtmečius praleidęs grynai amerikietiškoje aplinkoje. Sužinojau, kad yra išleidęs penkias knygas, aišku, angliškai, ir neužmirštąs Lietuvos. Paklaustas, kada paskutinį kartą ten lankęsis, atsakė, kad Lietuvoje iš viso nėra buvęs ir į tokią Lietuvą, kokia yra dabar, nevažiuosiąs. Nebuvo laiko aiškintis, kas jį taip nuvylė, tegaliu spėlioti, kad tai, ką jis randa apie Lietuvą internete.

Prisipažinsiu, kad ir aš ne tokios Lietuvos savo svajonėse tikėjausi. Bet juk svajonės retai kada gyvenime išsipildo. Blogiausia, kad tiesiog lenktyniaujame keikdami Lietuvos valdžią, tartum ta valdžia būtų iš Marso, o ne mūsų pačių išrinkta. Atrodytų, kad bent Vasario 16tosios minėjimuose galėtumėm parodyti šiek tiek  džiaugsmo savo laisvę atgavusia tauta, o svečiams amerikiečiams nepristatytumėm tokio klaikaus Lietuvos vaizdo. Todėl ir parašiau kritiškai „Drauge” apie gen. J. A. Kronkaičio angliškai pasakytą kalbą Čikagoje. Jei minėjime buvo investuoti Lietuvoje ketiną amerikiečiai verslininkai, jie tikrai tos minties atsikratė, išgirdę, kad Lietuvoje verslininkai bijo reklamuotis (taip porino gen. Kronkaitis). O ką galvojo ten buvę valdžios atstovai, išgirdę, kad Lietuvoje „Komunistai, indoktrinuoti intelektualai skaičiumi viršija patriotus...”?

Bet štai kaip š. m. birželio 4 d. „Drauge” JAV ats. pulk. ir buvęs Lietuvos Krašto apsaugos viceministras R. Kilikauskas atsiliepė į mano pastabas: „Man atrodo, Gailai turėtų būti gėda girtis savo darbais Lietuvos laisvės kovoje ir kritikuoti žmogų, kuris jau 12 metų pasiaukojęs dirba Lietuvoje, o ne Ellicott miestelyje.” Ką gi, labai atsiprašau pulk. R. Kilikausko už savo tokį gėdingą gyrimąsi ir už gyvenimą Ellicott miestely. Juk jau amželis, tai prieš smertį ir pasigirti norisi, o dėl to Ellicott miestelio – tai kur aš iš jo besikelsiu, sveikatėlė neleis, dar besikeldamas pakelėj pasimirsiu. O kas mane Turniškėse pusvelčiui apgyvendintų, kaip pulkininkus, juk aš Amerikoje tik seržantu porą metų tarnavau?

Na, o dabar rimtai. Skaitydamas R. Kilikausko laišką nesuprantu, ar jis sunkiai gaudosi lietuvių kalboje ir nesupranta, kas parašyta, ar sąmoningai viską iškraipo. Juk savo rašiny aš ne žmogų ir jo darbą Lietuvoje kritikavau, bet jo kalbą. Ir tai nieko bendro neturi su jo pasiaukojimu ar jo atliktais darbais. Iš tikro juk rašiau, kad galime džiaugtis jo vadovavimu „Piliečių santalkai”. Taip pat mano rašinys nieko bendro neturi su mano gyvenama vieta, be to, tai ne R. Kilikausko reikalas, kur ir kaip gyvenu. Juk ne Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomame bute Turniškėse. Apskritai, visas R. Kilikausko laiškas galėtų būti pavyzdys, kaip suniekinti mane, nusivylusį jo kolegos J. A. Kronkaičio kalba. Jis rašo: „Savo kritikoje jis net drįso pavadinti Kronkaitį melagiu, tiesa pavartodamas teiginį – ‘prasilenkė su tiesa’”. Ar tai ne mano žodžių iškraipymas? Iškraipytas ir mano paaiškinimas apie bankų krizę ir bankrotus. Tiek J. A. Kronkaičiui, tiek jo antrininkui R. Kilikauskui vertėtų paskaityti daugybę straipsnių apie Lietuvos bankų krizę internete, tada nereikėtų prasilenkti su tiesa.

Toliau porina R. Kilikauskas: „Matomai yra žmonių, gal tarp jų ir J. Gaila, kurie mano, kad 1994 metų Algirdo Brazausko laiškas Trans-atlantinio aljanso nariams atnešė Lietuvai saugumą.” O iš kur pulkininkas žino, ką J. Gaila mano? Gal iš šventosios dvasios? Toliau vėl: „(...) dabar jau visiems, tik gal ne J. Gailai, aišku, kokį didžiulį darbą gen. Kronkaitis atliko, paruošdamas Lietuvos kariuomenę narystei NATO.” Va, jis žino, kas J. Gailai aišku, ir kas ne. Toliau dar gražiau: „Jeigu J. Gaila nenori pripažinti, kad prof. Landsbergis vadovavo nepriklausomybės kovoje...” O kur Gaila rašė ar teigė, kad jis nepripažįsta, jog prof. Landsbergis vadovavo nepriklausomybės kovoje?

R. Kilikauskas kartoja J. A. Kronkaičio teiginį: „be įtikinamų argumentų jis atėmė pilietybę iš daugelio Lietuvos žmonių”. Atrodo, kad abiem pulkininkams teisinės sąvokos yra nežinoma žemė, tad pakartosiu. Tikiuosi, kad abu skaitys lėtai. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dvigubą pilietybę įteisintieji įstatymai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. O argumentas – Konstitucijos 12 straipsnis: ,,Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.” Tad ar tai ne rimtas argumentas? Ar jie Amerikoje būdami pulkininkais drįstų sakyti, kad toks ar toks Konstitucijos straipsnis – nerimtas argumentas? Tikrai ne. Norėčiau priminti, kad Konstitucijos metmenų rengimo komiteto pirmininkas buvo ir jai vadovavo V. Landsbergis. Pagal tą Konstituciją, mes – karo metu apleidę Lietuvą, buvome nupilietinti ir tik LDDP Seime esant dauguma ir prez. A. Brazauskui spaudžiant, mums pilietybė buvo atkurta. Reikia tikėtis, kad Seimas ras rimtų argumentų apeititą  straipsnį, o gal prireiks referendumo jį pakeisti.

Priekaištauja R. Kilikauskas, kad nerasdavau laiko susitikti, pasitarti ir paramą bei pagalbą NATO ir ES narystės reikalais pasiūlyti. Niekas manęs į tuos pasitarimus nekvietė, o aš nesipiršau. Nesipiršau, nes negalvojau, kad esu apie tuos reikalus kompetentingas kalbėti, o skelbtis, kaip kiti, kad „vedu Lietuvą į NATO”, tikrai nenorėjau. Galiu paminėti, kad per penkerius savo darbo metus Lietuvoje, R. Kilikauskas nebuvo apsilankęs PLB atstovybėje. Juk galėjo kartu su manimi vykti į Sibirą aplankyti ten gyvenančių lietuvių. O atstovybėje būtų patyręs, kaip ruošiamas Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, kaip kuriamos Rytų kraštų Lietuvių Bendruomenės, kaip „kariaujama” su tuometine JAV konsule Debra Heien dėl vizų, kaip renkami, perkami ir siunčiami vadovėliai išeivijos lituanistinėms mokykloms, kaip dirbama su Istorijos institutu ir jo darbuotojais ruošiant įvairius leidinius, kaip bendraujama su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istorijos sekcija, ruošiant „Laisvės kovų archyvo leidinius”. PLB valdyba aprūpino tą sekciją brangia kompiuterine įranga ir finansiškai rėmė jos darbuotojus, o tuo tarpu išeivijos surinkti tūkstančiai dolerių konservatorių dienraščiui „Lietuvos aidas” paremti ir pagerinti buvo išvogti, iššvaistyti ir dienraštis atsidūrė kitų rankose.

Savo komentaro pabaigoje R. Kilikauskas aptaria tikruosius ir netikruosius patriotus. Atrodo, pastariesiems jis priskiria ir mane. Bet ar jis supranta, kad niekindamas mane ir mano visuomeninę veiklą, jis niekina ir žmones, su kuriais aš kartu dirbau. Tuos, kurie vežė vaikus į šeštadienines mokyklas, mokytojavo jose, ruošė jaunimo stovyklas, tautinių šokių, dainų šventes, Mokslo ir kūrybos simpoziumus, organizavo demonstracijas, varstė Kongreso, Senato duris, rašė memorandumus, įrašinėjo radijo programas, plušo LB apylinkėse, krašto valdyboje, PLB valdyboje... Ir jie nebuvo vadinami pasiaukojančiais.

Tikrai vertinu abiejų pulkininkų įnašą ir nuopelnus, tačiau norėčiau mane niekinančiam R. Kilikauskui priminti, kad neužmirštų, jog jis ir jo kolega, išleisti iš karinių pajėgų su labai geromis pulkininkų pensijomis, aukštumų JAV nepasiekę, Lietuvoje jas pasiekė. Buvo aprūpinti valdiškais butais, automobiliais, papigintu maistu vyriausybės valgykloje, kariuomenės vado ir viceministro algomis (tikiuosi, paskyrė jas labdarai). Tokiomis darbo sąlygomis negalėtų pasigirti nė vienas, plušęs lietuviškoje veikloje ne tik 12, bet daugiau nei pusšimtį metų.